Knygos pavadinimas: Laiškas tėvui
Autorius: Francas Kafka
Versta iš: vokiečių
Leidimo metai: 1997
Puslapių: 84
Aprašymas:
Liūdnas laiškas skirtas tėvui nuo sūnaus. Kuriame sūnus aprašo viso savo gyvenimo nuoskaudas ir tėvo auklėjimo klaidas. Tačiau, pasirodo, šio laiško sūnus niekada neišsiuntė. Gal jis pernelyg atviras? Sūnus priekaištauja tėvui dėl patirtų dvasinių traumų, dėl savo nepasitikėjimo savimi ir nepilnaverčio gyvenimo. Savo šeimoje jis jautėsi svetimas. Jis primena tėvui, kaip šis sakosi, esą jis visą gyvenimą sunkiai dirbo, viską aukojo savo vaikams ir todėl šie vartosi kaip inkstai taukuose. Sūnus graužiasi, kad netapo tokiu, kokio tikėjosi tėvas. Sako kad buvo baikštus vaikas, bet primena, kad tėvas galėjo meiliu žodžiu ar paėmimu už rankos ir maloniu elgesiu išgauti viską, ko norėjo.
Sūnus prisimena įvykį, kai buvo išmestas vienmarškinis už užrakintų durų. Ir tik todėl, kad naktį vis inkštė ir prašė gerti. Nuo to laiko sūnus buvo klusnus, bet patyrė skriaudą: “ne vieneri metai praėjo, o mane vis kamavo skausmingas vaizdinys, kad milžiniškas vyras, mano tėvas, paskutinioji instancija, mažne be jokios priežasties gali ateiti ir išnešti mane iš lovos į Pavličę ir kad aš jam, vadinasi, esu toks nieko nevertas“. Jam reikėjo padrąsinimo, o tėvas atvirkščiai jį sunaikino.
Daug panašių situacijų ir mūsų visų gyvenimuose, kaip pasakė mano draugė – o kuris čia iš mūsų neturi skriaudų iš vaikystės? Tikrai daugelis. Tačiau visada vaikas nori būti mylimas savo tėvų ir už jų pečių jaustis saugus. Kaip gali užaugti laimingas žmogus, jeigu tėvai mažam taikė išsiverkimo metodus, naktimis pratino vieną miegoti tamsiame kambaryje ir neatsiliepė į pagalbos šauksmą. Jei išdavė mažą vaiką, kai ne gynė, o pataikavo kitiems suaugusiems ir gėdino savo mažylį. Jau nekalbu apie fizinį smurtą, kuris visam gyvenimui palieka žymę. Kartais būna sunku suprasti tėvus, kita vertus ir jie dažnai turi pateisinimą dėl savo elgesio.
Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 8.