Pragaro ambulatorija

Knygos pavadinimas: Pragaro ambulatorija
Autorius: Andrius Černauskas
Originalo kalba: lietuvių
Leidimo metai: 2016
Puslapių: 265

Aprašymas:

Knygą parašė jaunas skubiosios medicinos gydytojas rezidentas. Atsižvelgiant į tai, kad gydytojas gimęs 1989 metais – tai tikrai didelis pasiekimas ir pagirtinas dalykas. Visgi, tikėjausi ko kito. Maniau, kad štai skaitysiu įvairias istorijas apie priimamojo pacientus, jų nutikimus, stebuklingus pasveikimus ar tragiškus įvykius. Taip, visa tai yra knygoje, bet tik tarp kitko. Labai daug autoriaus minčių apie medicinos sistemą, stipriai akcentuojama, kaip yra sunku dirbti tokiame skyriuje ir koks atrodo kartais juokingas draugų verkšlenimas dėl Excel’io lentelių pradingimo ir panašiai. Kas mane dar nustebino – gydytojas svajojo apie kitą studijų kryptį, visgi gavos taip, kad įstojo į skubiosios medicinos. Gal taip turėjo būti? Gal čia jis labiau reikalingas?

Labai žavi jaunojo gydytojo asmenybė, idealai, požiūris į darbą. Jeigu visi gydytojai tokie būtų – manau, jog medicinos srities laukia puiki ateitis. Be kyšių, žmonių skirstymo, visada gerai atliekantys savo darbą. Knyga netinka kaip rimtas medicinos vadovėlis, ji parašyta šmaikščiai, tačiau vietomis, mano galva, per daug nereikalingos informacijos. Skyriai kiek padriki, knygai trūksta nuoseklumo. Man ji kažkiek priminė Filomenos Taunytės knygas ir jos rašymo stilių, bet jeigu tektų rikiuoti, tai „Pragaro ambulatorija“ tebūtų žemiausioje pakopoje. Bet tikiu, kad tai pirmasis blynas, kuris tikrai nėra prisvilęs, bet iškepęs irgi ne iki galo.

Autorius nebijo kritikuoti sistemos. Jis paviešino gydytojų rezidentų atlyginimo lapelį, kovojo dėl didesnių atlyginimų rezidentams. Ir knygoje jis smerkia rezidentų darbą, kurio pagrindinė užduotis – ligos istorijų klijavimas. O kur dar nuolatiniai pacientų artimųjų gąsdinimai, kai iš karto nepagultai jų „mirštančio“ giminaičio į skyrių. Grasinimai sušaudymais, susidorojimais, ministerijomis ir pan.

Kai kurios vietos taip prajuokino, kad teko juoktis pro ašaras. Pvz. „Vyrai, 40 metų ir vyresni, atvykstantys su mamytėmis, kurioms vaiko skundai svarbesni negu vaikui, bet vaikas paskutiniais paauglystės metais vis dar neturi savo balso.“

Slaugytojų svarba ligoninėje yra netgi didesnė nei gydytojo. Jos tiesiogiai bendrauja su pacientais, žino visas jų bėdas, atsimena, kaip šie buvo gydomi prieš 15 metų ar daugiau. Todėl gydytojas privalo tartis su slaugytojomis, kai nori įdiegti naują gydymo būdą, vaistų skyrimo tvarką.

Kai kuriose vietose autorius rašo labai netaktiškai, pvz., labai smerkia nutukusius asmenis, nesupranta, kaip gali žmogus žudytis ir pan. Manau, kad tai jaunatviško maksimalizmo ir idealizmo mintys, o realybėje kartais būna labai painių atvejų, kai tikrai negali žmogaus smerkti dėl vieno ar kito dalyko.

O baigia knygą prasmingais ir gražiais sakiniais:

„Gyvenimas kažkodėl gražesnis, kai esi sveikas.

Gyvename vieną kartą, tad gyvenkime kokybiškai.“

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 8.

Pusė mano širdies

Knygos pavadinimas: Pusė mano širdies 
Autorius: Alė Ambrasaitė
Originalo kalba: lietuvių
Leidimo metai: 2016
Puslapių: 142

Aprašymas:

Gan keista ir dviprasmiška knyga apie alkoholio įtaką žmogaus gyvenimui. Susilauki vaiko,jį augini,džiaugiesi,tačiau turi nevaldomą polinkį alkoholiui. Kai viskas gerai-apie jį ne visad ir  pagalvoji,bet vos tik kas nutinka ir vėl grįžti prie pragaro lašų. Per juos žlunga santykiai,užgęsta meilė,prarandi ryšį su vaiku,draugais ir artimaisiais.

Knygos autorė parašė šį veikalą apie savo gyvenimą. Iš jos atėmė 7 metų mergytę. Atėmė dėl alkoholio. Kiek kartų vaikas graudžiai prašė mamos, kad ši nepirktų sau vyno. Kurgi,kaip visad ji nusipirkdavo butelį-juk tik paskanaut, atsilaiduoti. O vėliau lėkė dar trijų butelių,nes paragavus jau negalėjo savęs kontroliuot. Pažadai mergytei,kad tai bus paskutinis kartas,telikdavo pažadais. Vaikas pabudęs naktį ir matydamas geriančią mamą, stengdavosi kuo greičiau vėl užmigt,kad nereiktų matyt tokių vaizdų.

Lietuvoje tokia situacija gal ir tęstųsi metai iš metų,bet moteris pradėjo dirbti užsienyje ir greit mergytė buvo iš jos atimta. Čia, kaip ir visi alkoholio paveikti žmonės, moteris kaltina visus kitus, tik ne save. Gal vertėtų apmąstyti savo elgesį, o ne keikti gimines, socialinius darbuotojus, advokatą, teismą. Pasiryžusi susigrąžinti dukrą, moteris eina į anoniminių alkoholikų susirinkimus, vykdo socialinių darbuotojų nurodymus. Tačiau jos pastangas nubraukia alkoholio plaukuose testas,kurio tris kartis rezultatai yra teigiami. Be to ir dukra pradeda sakyti, kad nekenčia mamos…

Šioje knygoje yra dvi dalys,pirmojoje moteris aprašo pastangas susigrąžinti vaiką, o antroji dalis apie jos nevykusį gyvenimą. Ji kaltina mamą, gyvenimo vyrą ir kitus.

Nesmerkiu žmonių, kurie turi priklausomybę, tačiau man jų nuoširdžiai gaila. Ir nesuprantu, kodėl jie nenori spręsti savo bėdų – pas psichologą, psichiatrą, vaistų pagalba. Išeitį tikrai galima rasti, o ne griauti gyvenimą sau, vaikams, palikti jiems traumą visam gyvenimui ir prisiminimus apie geriančią mamą ar tėtį. Kita vertus – gal lengva pasakyti…

Man nelabai patiko ši knyga, moteris manęs neįtikino, nors ir kaip aršiai rašė apie savo pastangas. Visgi nemanau, kad socialinės tarnybos be reikalo atiminėja vaikus, o teismai, išnagrinėję visas aplinkybes, priima motinoms nepalankius sprendimus… Ir visgi, kokie bebūtų tėvai – vaikai vistiek veržiasi būti su jais. Su girtuokle mama ar smurtaujančiu tėčiu… Bet sunku suprasti tėvus, kuriems atsiranda svaresnių dalykų už jų didžiausią turtą – vaikus.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 5.