Dialogai su savimi

Knygos pavadinimas: Dialogai su savimi
Autorius: Galina Dauguvietytė
Originalo kalba: lietuvių
Leidimo metai: 2010
Puslapių: 212

Aprašymas:

Pasidažiusi, besišypsanti, nestokojanti humoro jausmo, išdidi, patenkinta savimi, su cigaru rankose – tokia man yra Galina Dauguvietytė. Ši knyga – trečioji. Deja, bet turiu pripažinti, kad ji man atrodo parašyta iš reikalo, pritempta… Tekstas, mintys – viskas įdomu, bet jaučiasi, kad buvo norima pasakyti trumpiau. Per daug išsiplečiama.

Jaučiamas vyro ilgesys, vienišumo atspalviai. Autorė aprašo savo jaunystės nuklydimus, mylėtus vyrus, gyvenimą su tėvais, griežta mama ir humoristu tėčiu, gyvenimą televizijoje ir jos užkulisius, gimimo dienas ir pan.

Knyga baigiasi labai liūdnu skyriumi apie tai, kad autorė jaučia artėjančią mirtį. Į rojų ji patekti nenorinti – ten nuobodulys. Ji skaudžiai aprašo senatvės atgarsius – ir apsukos nebe tos, ir jėgų tiek nėra, aplink tyla… Ji svajojanti numirti staigia mirtimi…Svarbiausias aspektas, mano nuomone, kad žmogus nėra nusivylęs gyvenimu – gyvenimas nenuėjo perniek. Jei neklystu, po šios knygos parašymo, autorė gyveno dar 5 metus. Tikiuos jie jai buvo gražūs…

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 8.

Mamystė: istorijos planuojančioms, besilaukiančioms, auginančioms

Knygos pavadinimas: Mamystė: istorijos planuojančioms, besilaukiančioms, auginančioms
Autorius: Aušra Paukštytė, Laura Vansevičienė
Originalo kalba: lietuvių
Leidimo metai: 2016
Puslapių: 306

Aprašymas:

Senokai norėjau perskaityti šią knygą, kadangi seku autorės tinklaraštį. Daug istorijų jau buvau skaičiusi, bet, visgi, popieriniame variante istorijos žymiai maloniau priimamos… Nežinau ar kada nors susitaikysiu su elektroninėmis knygomis.

Labai įdomi knyga. Fotografijos labai realistiškos, kasdieniškos, nepagražintos. Istorijos irgi – jautiesi, tarsi girdėtum tą žmogų kalbant. Mane labai sužavėjo. Būčiau susižavėjusi dar labiau, jei būtų daugiau istorijų, neskelbtų tinklaraštyje. Skaitai ir matai, kokios skirtingos mamos, kokie skirtingi vaikai. Čia ir pirmojo ir trečiojo susilaukusios, susiduriančios su vaikų ožiais, nenoru eiti į darželį, turinčiomis savitą požiūrį į vaiko auklėjimą, išgyvenančiomis liūdesį ar depresiją po gimdymo, pagimdžiusios vaikučių dirbtinio apvaisinimo pagalba…

Trūko skyrių pavadinimų, manau, knyga būtų dar šaunesnė, jei būtų kiekvienos istorijos pavadinimas. Ir tas baltas viršelis – kažkodėl man užkliudė.

Visgi knyga verta dėmesio, o ypač ją vertėtų perskaityti prieš pastojant ar prieš gimdant, kad neturėtum rožinių akinių ir bent teoriškai suprastum, kas Tavęs laukia. Aš, prisipažinsiu, galvojau, kad vaiko auginimas paprastesnis darbas. Ne, jis nėra nei paprastas nei lengvas. Ypač išsekina nemigos naktys, diegliai, dantys, naktiniai košmarai, ožiukai, „ne“ periodai, tačiau tuo pačiu gali patirti besąlygišką meilę, sprogstančią Tavo širdyje ir esančią aukščiau bet ko šiam pasaulyje. Gali atrasti iš naujo gamtą, džiaugtis mažomis smulkmenomis ir augti kartu su savo mažyliu…

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 10.

Esu, kokia esu. Birutė Dambrauskaitė

Knygos pavadinimas: Esu, kokia esu. Birutė Dambrauskaitė
Autorius: Rasa Kazlaitė
Originalo kalba:  lietuvių
Leidimo metai: 2009
Puslapių:  216

Aprašymas:

Oi, kai kurias knygas sunkoka aprašyti. Šis romanas remiasi Birutės Dambrauskaitės biografijos faktais. Koks sudėtingas moters gyvenimas – daugybė abortų, mylimas vyras, kuris pakeldavo ranką prieš savo žmoną, amžina kova su svoriu. Karjeros vingiai, išdavystės. Vienintelė dukra. Nepatiko, kad knygoje ypač pabrėžiama, jog dainininkė šnekėjo necenzūriniais žodžiais – taip neskanu. Trūko vidinio pasaulio aprašymo. Knyga tokia paviršutiniška, pernelyg daug faktų, per mažai jausmų…

Abortai. Baisus dalykas. Neįsivaizduoju, kaip turi po to jaustis moteris. Ar ji ilgisi savo vaikų? Ar skaičiuoja jų gimtadienius? O gal čia toks paprastas dalykas – atsikratai gyvybės ir pamiršti?

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 6.

Vyras ir vaikas

Knygos pavadinimas: Vyras ir vaikas
Autorius: Tony Parsons
Versta iš:  anglų
Leidimo metai: 2004
Puslapių:  368

Aprašymas:

Hario šeima atrodo tokia stabili – mylima žmona, mielas sūnus ir puikus darbas. Tačiau kažko trūksta. Ir vieną dieną šeimos galva pasiduoda pagundai, permiega su kita. Žmona jį palieka, jis praranda darbą, lieka vienas prižiūrėti sūnų. Vėliau sužino ir apie tėvo mirtiną ligą. Tačiau jis susitvarko. Tai knyga apie žmogaus patiriamus sunkumus ir priimamus sprendimus jiems įveikti.

Labai liūdna ir graudi knyga. Yra tokių psichologinių momentų, kai norisi verkti, susitapatini su herojų gyvenimu, pradedi mąstyti apie savo artimuosius. Apie tai, koks trapus gyvenimas ir kaip greitai galime prarasti mums brangius žmones. Kaip greitai galime juos pamiršti arba pradėti neapkęsti. Man sunku suvokti, kai iki tol du mylintys žmonės, vėliau tampa tokiais nepakančiais vienas kitam, degančiais neapykanta. Juk jie praleido daug gražių akimirkų, o jei dar turi vaikų… Ir ar verta dėl vienos nakties nuotykio atsisakyti šeimos? Ar herojaus žmona teisingai pasielgė jį palikdama? Aš laikausi nuomonės, kad vieną kartą atleisti galima. Aišku, tas atleidimas nereiškia pamiršimo. Neištikimybės šmėkla persekios visą gyvenimą. Išnirs sunkiausiomis akimirkomis ir dar labiau blogins situaciją. Tačiau pabandyti išsaugoti santykius, ypač, kai yra vaikas, verta.

Labai jautriai vaizduojamas vaiko pasaulis. Atskirtas nuo mamos, jis jos visą laiką ilgisi ir laukia, kada sugrįš. Jis nepritampa darželyje, pastoviai verkia ten paliktas. Kaip sunku yra paleisti mažą žmogų į gyvenimą. Kai neturėjau savo vaikų, galvojau, kad viskas daug paprasčiau – sukanka 2 metukai – laikas keliauti į darželį. Tačiau, kai dukrai tiek sukako, žvelgdama į ją, tikrai jaučiau, kad ji tam dar nepasiruošusi. Nepasiruošusi ir aš. Todėl džiaugiausi, kad galiu su ja dar pabūti ir viliuos, kad matysiu, kada turiu paleisti vaiką. Supranti, kad šis mažas žmogus turi jausmus, jis išgyvena, jis yra jautrus. Iš visos širdies nori jam padėti, palengvinti jo kelią per gyvenimą…

Sunku buvo skaityti apie Hario tėčio kelionę į ten, iš kur negrįžtama. Sunku galvoti, kad kažkada reikės į ten lydėti savo artimuosius. Nepakeliamos tos mintys, tačiau tai neišvengiama. Todėl stenkimės branginti tas akimirkas praleistas kartu. Su seneliais, tėveliais, dėdėm, tetom. Šiame susvetimėjusiame pasaulyje, kurkime gražias akimirkas, atleiskime skriaudas… Laikas bėga…

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 8.