Atsakinga tėvystė

 

Knygos pavadinimas: Atsakinga tėvystė
Autorius: Jūratė Bortkevičienė
Originalo kalba:  lietuvių
Leidimo metai: 2017
Puslapių: 254

Aprašymas:

Bene svarbiausia šios knygos mintis, pateikiama viršelio kitoje pusėje:

“Blogų vaikų nėra,yra tik netinkamas elgesys, kuris visada turi priežastį.“

Auksinė mintis, kuria ir aš visuomet vadovaujuosi. Nors ir juokiamasi iš tokių žmonių, kurie sako – turėsi savo vaikų, viską suprasi, tačiau būtent taip ir yra. Kol neturi vaikų,viskas atrodo kiek kitaip. Įsivaizduoji save smagiai stumdant vežimėlį arba skaitant knygas, kai Tavo kūdikis miega (jie juk visąlaik miega, ane?) arba ramiai sau žaidžia ant kilimėlio. Kiek žinau, tokių vaikų yra, tačiau jie verčiau yra išimtis iš taisyklės. Ir jei kada piktinatės susivėlusia mama, ant vienos rankos nešančia isteriškai verkiantį kūdikį, o kita ranka stumdančia vežimą – ją suprasite tik turėdami vaikų.

Ši puiki knyga yra labai geras šaltinis mokslo apie elgesį su vaikais. Ar vaikas gali pykti? Kaip jam jį išreikšti? Kodėl vaikai manipuliuoja ir ką daryti,kad to nebūtų? Atminkite, vaikai labai greitai supranta, kas namuose šeimininkas. Jeigu mama nesilaiko savo žodžio, situacija tampa nebevaldoma. Tačiau knygoje kalbama ir apie tai, kaip pakeisti netinkamą elgesį.

Man ypač naudinga buvo paskaityti, kaip palengvinti vaiko adaptaciją darželyje, o svarbiausia, kaip adaptuotis tėvams. Prisimindama savo dukros pirmąsias savaites darželyje, tikrai galiu pasakyti,kad man buvo gal netgi sunkiau negu mano vaikui. Tai buvo viena sunkesnių gyvenimo patirčių.

Dar viena opi problema,nagrinėjama knygoje – brolių ir seserų santykiai. Kaip paskatinti jų bendradarbiavimą? Svarbu žinoti, kad pirmagimis turi jaustis toks pats mylimas, kaip iki mažylio gimimo,o gal net ir daugiau. Jis jausis pasimetęs,tačiau mes, tėvai esame atsakingi,kad pirmagimis susivoktų ir suprastų situaciją.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 9.

 

Motinystės atostogos

Knygos pavadinimas: Motinystės atostogos
Autorius: Sarah Turner
Versta iš:  anglų
Leidimo metai: 2017
Puslapių: 284

Aprašymas:

Prieraišiosios tėvystės atstovai labai peikia šią knygą – sako, ji pernelyg orientuota į savo neigiamų minčių transliavimą, nuovargį ir sunkumus. Kad per mažai joje šviesos ir džiaugsmo. Tačiau kiekviena mama žino, kad motinystė, ypač pirmaisiais vaiko metais, kupina prieštaringų jausmų – ir džiaugsmo ir liūdesio, kartais net depresijos. Gal hormonai, gal nuovargis. Kiekviena mama žino, kad vaikui geriausia, kai jo mama yra linksma ir laiminga, bet ne visada gaunasi tokia būti.

Tačiau tai nėra zyzeklės ir niurzglės knyga. Oi, tikrai ne. Kiek aš prisijuokiau. Iš tokių kasdienių situacijų, kurių būna ir mano namuose. Autorė labai moka pasijuokti iš savęs ir, rodos, iš beviltiškų situacijų. Chaotiška motinystė, du vaikai. Naktiniai kėlimaisi, dygstantys dantys – kaip viskas pažįstama.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 10.

Pirmąkart mama

 

Knygos pavadinimas: Pirmąkart mama
Autorius: Vaiva Rykštaitė
Originalo kalba:  lietuvių
Leidimo metai: 2018
Puslapių: 300

Aprašymas:

Labai laukiau, kada galėsiu perskaityti šią knygą. Tokią išgirtą. Tačiau dažniausiai taip ir būna – kai turi didelius lūkesčius, realybė kiek nuvilia. Negaliu pasakyti, kad knyga prasta, o ne, ji tikrai labai įdomi, padedanti pažvelgti į motinystę kitu kampu. Parodanti, jog motinos kelias nėra rožėm klotas ir ne toks, koks vaizduojamas sauskelnių reklamose.

Ko man pritrūko? Tikėjausi, kad autorė daugiau aprašys savo potyrių, kasdienybės akimirkų auginant dukrelę. Man nelabai patiko istoriniai faktai, kad ir kokie jie būtų svarbūs bei reikšmingi – man istorijos buvo per daug.

Knygoje daug nuotaikingų akimirkų, lengva susitapatinti su autore. Gimdymas, toks sakralus dalykas ir kiekvienos moters skirtingas. Akimirka, kai pamatai savo kūdikį. Pamenu, kai pajutau tokį palengvėjimą. Kai vaikas suverkia. Ir tos akimirkos iki pirmojo verksmo, rodos, tęsiasi visą amžinybę. Chaosas pirmosiomis dienomis, vis auganti meilė vaikui, kol ji tampa tokia, kad rodos nėra nieko didingesnio. Baimė, kad nieko stipriau nemylėsi, o kai tau gimsta antras vaikas, supranti, kad meilė ne dalinasi, o tiesiog auga. Ir ji tokia pati visiems tavo vaikams.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 8.

 

Tariamas iš tamsos/pokalbiai su vaikais

Knygos pavadinimas: Tariamas iš tamsos/pokalbiai su vaikais
Autorius: Vanda Juknaitė
Originalo kalba:  lietuvių
Leidimo metai: 2012
Puslapių: 176

Aprašymas:

Nepakartojama knyga. Vaikiškai nuoširdi, skausmingai tyra. Tai rašytojos pokalbiai su įvairaus amžiaus vaikais. Ir turinčiais įvairios patirties, dažniausiai ne pačios geriausios… Tai ir likimo nuskriaustų vaikų pasakojimai. Bet ar tikrai jie tie nuskriaustieji? Knygoje atskleidžiama, kad jie džiaugiasi savo gyvenimu, neregiai moka užuosti ir įsivaizduoti, kurčnebyliai puikiausiai susikalba gestų kalba ir visai nenori implantų, nes gerai jaučiasi savo pasaulyje. Tai pasakojimai apie protingą mergaitę, kuri privalo elgtis taip, kaip iš jos tikisi suaugusieji – ji tarsi pernelyg anksti suaugo. Jos tėvai gulėjo mirties patale, tačiau jie pasveiko. Ji tikinti, kad padėjo malda…

Elzė:

Tik tada žmogus supranta, kas yra laimė, kai būna patyręs kančią.

Kita neregė mergaitė praradusi mylimą seserį, tėvą, gyvena su motina, kuri geria ir nemoka pasirūpinti dukra. Tačiau šviesa sklinda ir iš šios mergaitės žodžių.

Loreta

Man gyvenime viskas yra brangu. Ir skausmas.

 

Kristina

Aš pripratusi savo pasaulyje. Man tai yra natūralus pasaulis, mano kalba, aš galiu ja ir suprast ir išsireikšt. Ne, aš jokių nepatogumų būti tokia, kokia esu, neturiu. Man tas implantas būtų kaip svetimybė, prievarta.

O labiausiai mane sugraudino Jonuko pasakojimas. Berniukas turi šešias seseris ir du brolius. Nors jie visi gyvena mažam butelyje, nepaisant to, berniukas nesiskundžia. Jis mielai padeda prižiūrėti mažiukus, turi savo pareigų namuose, yra nepaprastai brandus. Iš jo pasakojimo suprantu, kad tėvai savo vaikams skiria labai daug dėmesio ir meilės. O kokie tėvai, tokie ir vaikai.

Autorė: O kas vaikui šeimoje yra blogiausia? Kas tai būtų?

Jonas: Gal neturėti mamos arba tėčio, ar gal kai tėvai grįžta vėlai vakare. Na, kai nebūna dieną su tuo vaiku ir nebendrauja.

 

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 10.

Miegas. Kasdieniai patarimai ir gudrybės

Knygos pavadinimas: Miegas. Kasdieniai patarimai ir gudrybės
Autorius: Madeleine Deny
Versta iš: prancūzų
Leidimo metai: 2009
Puslapių: 96

Aprašymas:
Mažasis vadovas tėvams, kaip išmokyti vaikus miegoti ir pasiekti, kad jų miegas būtų gilesnis ir kokybiškesnis. Pastebima, kad vidutiniška miego trukmė vaikams:

• 1-3 metai – 14 valandų
• 3-6 metai – 12 valandų
• 6-10 metų – 11 valandų.

Poguliai:

• 1 metai – 2 poguliai
• 2-3 metai – 1 pogulis
• 4-5 metai – 1 ramybės pertrauka

Pastebima, kad reikia vengti pogulių po 16 val.

Tačiau šie skaičiai telieka skaičiais, kiekvienas turėtų atsižvelgti į realią situaciją ir savo vaiko poreikius. Pavyzdžiui, mano vaikas, kai tik sukako 2 metukai, visiškai atsisakė pietų pogulių, o naktį irgi nemiega vidurkio, o tik apie 11 valandų. Tačiau yra linksmas, guvus ir protingas vaikas. Reiškia, kad kiekvienam miego reikia pagal poreikį. Bėgant laikui, supratau, kad vaiko išvis negalima statyti į jokius rėmus – nei miego, nei valgymo. Taisyklės turi būti, vaikai mėgsta rutiną, kai žino, kas po ko seka, tačiau negalima versti vaiko suvalgyti 200 ml košės, nes būtent tiek rekomenduoja pediatrai arba išmiegoti 12 valandų, nors vaikas visiškai nenori ir jam užtenka 9.

Kalbant apie 1-3 metų vaikučius, teigiama, kad labai svarbūs yra miego ritualai. Mes kasvakar prieš užmiegant apžvelgiame dieną – papasakoju vaikui, kas atsitiko, kas mus nudžiugino, ko išmoko. Tai mėgstamiausias mūsų ritualas, po kurio vaikutis ramiai užmiega. Nemoku vaiko palikti vieno, nors knygoje teigiama, kad reikia pabučiuoti, pasakyti labanakt ir išeiti. Man ir pačiai smagiau, kai ramiai pabūnu su vaiku, kol pasineria į sapnų karalystę. Pasirodo, vaikai „bijo miego, nes tapatina jį su pasaulio išnykimu… Fizinis kontaktas suteikia saugumo. Jis padeda augti netgi miegant“. Nebijokime myluoti savo vaikų.

3-6 metų vaikutis jau didžiuojasi miegodamas savo lovytėje. Reikia nepamiršti, kad vaikai mažiausiai žvalūs būna 8 val. 30 min-9 val. 30 min ir 14 -15 val. O žvaliausi 9 val.30 min – 11 val.30 min. ir 15 val.- 16 val.30 min. Tai nepriklauso nuo vaikų amžiaus. Vaikai, sulaukę 3 metų, o kai kurie ir jaunesni, neišvengia naktinių košmarų. Baisiausia yra tai, jog vaikutis nemoka atskirti tikrovės nuo sapnų ir mano, kad pabaisos iš tikrųjų slepiasi po jo lova ar pan. Svarbu parodyti vaikui, kad situacija yra valdoma, išklausyti vaikučio, jį nuraminti.

6-10 metų vaikams miego reikia vis mažiau, jie gulasi vis vėliau, neina pogulio. Apie 8 metus po antklode iki vėlumos žaidžia vaizdo žaidimus arba ilgai miega rytais.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 8.

Pusė mano širdies

Knygos pavadinimas: Pusė mano širdies 
Autorius: Alė Ambrasaitė
Originalo kalba: lietuvių
Leidimo metai: 2016
Puslapių: 142

Aprašymas:

Gan keista ir dviprasmiška knyga apie alkoholio įtaką žmogaus gyvenimui. Susilauki vaiko,jį augini,džiaugiesi,tačiau turi nevaldomą polinkį alkoholiui. Kai viskas gerai-apie jį ne visad ir  pagalvoji,bet vos tik kas nutinka ir vėl grįžti prie pragaro lašų. Per juos žlunga santykiai,užgęsta meilė,prarandi ryšį su vaiku,draugais ir artimaisiais.

Knygos autorė parašė šį veikalą apie savo gyvenimą. Iš jos atėmė 7 metų mergytę. Atėmė dėl alkoholio. Kiek kartų vaikas graudžiai prašė mamos, kad ši nepirktų sau vyno. Kurgi,kaip visad ji nusipirkdavo butelį-juk tik paskanaut, atsilaiduoti. O vėliau lėkė dar trijų butelių,nes paragavus jau negalėjo savęs kontroliuot. Pažadai mergytei,kad tai bus paskutinis kartas,telikdavo pažadais. Vaikas pabudęs naktį ir matydamas geriančią mamą, stengdavosi kuo greičiau vėl užmigt,kad nereiktų matyt tokių vaizdų.

Lietuvoje tokia situacija gal ir tęstųsi metai iš metų,bet moteris pradėjo dirbti užsienyje ir greit mergytė buvo iš jos atimta. Čia, kaip ir visi alkoholio paveikti žmonės, moteris kaltina visus kitus, tik ne save. Gal vertėtų apmąstyti savo elgesį, o ne keikti gimines, socialinius darbuotojus, advokatą, teismą. Pasiryžusi susigrąžinti dukrą, moteris eina į anoniminių alkoholikų susirinkimus, vykdo socialinių darbuotojų nurodymus. Tačiau jos pastangas nubraukia alkoholio plaukuose testas,kurio tris kartis rezultatai yra teigiami. Be to ir dukra pradeda sakyti, kad nekenčia mamos…

Šioje knygoje yra dvi dalys,pirmojoje moteris aprašo pastangas susigrąžinti vaiką, o antroji dalis apie jos nevykusį gyvenimą. Ji kaltina mamą, gyvenimo vyrą ir kitus.

Nesmerkiu žmonių, kurie turi priklausomybę, tačiau man jų nuoširdžiai gaila. Ir nesuprantu, kodėl jie nenori spręsti savo bėdų – pas psichologą, psichiatrą, vaistų pagalba. Išeitį tikrai galima rasti, o ne griauti gyvenimą sau, vaikams, palikti jiems traumą visam gyvenimui ir prisiminimus apie geriančią mamą ar tėtį. Kita vertus – gal lengva pasakyti…

Man nelabai patiko ši knyga, moteris manęs neįtikino, nors ir kaip aršiai rašė apie savo pastangas. Visgi nemanau, kad socialinės tarnybos be reikalo atiminėja vaikus, o teismai, išnagrinėję visas aplinkybes, priima motinoms nepalankius sprendimus… Ir visgi, kokie bebūtų tėvai – vaikai vistiek veržiasi būti su jais. Su girtuokle mama ar smurtaujančiu tėčiu… Bet sunku suprasti tėvus, kuriems atsiranda svaresnių dalykų už jų didžiausią turtą – vaikus.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 5.

Vaikai kilę iš dangaus

Knygos pavadinimas: Vaikai kilę iš dangaus: pozityvūs vaikų auklėjimo metodai 
Autorius: John Gray
Originalo kalba: anglų
Leidimo metai: 2009
Puslapių:  336

Aprašymas:

Knygoje autorius daug dėmesio skiria bausmių taikymui. Jo nuomone, tai visiškai neveiksmingas būdas, kuris vaikui suteikia daugiau skausmo, o naudos jokios. Tačiau autorius pateikia pavyzdį, kai vienas žmogus jam pasakojo, jog vaikystėje tėvai jį mušė, už ką liko jiems dėkingas visą gyvenimą. Nes tapo doru žmogumi. Dabar šis doras žmogus muša savo vaikus ir tuo didžiuojasi. Ar negirdėta istorija? Aš esu girdėjusi daug kartų tokius pasakojimus. Dar kartais – jog mergaičių gal ir nėr ko mušt, bet berniukams tai beržinė košė nepakenks.

Vaikystėje buvau viena iš nedaugelio mano kaimo vaikų, kurių tėvai niekada nemušė. Už tai esu dėkinga ir galbūt tai priverčia mane piktintis, jeigu išgirstu panašių istorijų. Manau, kad fizinis smurtas prieš vaiką, tai nesusitvarkymas su savimi, padėties nevaldymas, psichinis sutrikimas. Gaila gaišinti savo laiką, užtat pliaukštelėjai ir gerai. Baisu pagalvoti, ką mano vaikas apie artimiausius žmones, kurie taip elgiasi. Kita vertus, dažniau mušami vaikai, kaip baisiai tai beskambėtų, įpranta. Dar vienas geras pavyzdys, pateikiamas knygoje – mama liepia sūnui nemušti broliuko ir pati jį tvatija už jo netinkamą elgesį. Paradoksalu?

Vaikams būtina įskiepyti penkis svarbiausius principus:

Gali būti kitoks nei visi.

Gali klysti.

Gali rodyti neigiamas emocijas.

Gali daug norėti.

Gali prieštarauti, bet nepamiršk, kad mama ir tėtis yra šeimininkai.

Puikūs principai, tačiau dar svarbiau, kad juos įsidėmėtų tėvai. Ir vaiką priimtų tokiu, koks jis yra. Juk net vienodai šeimoje auginami ir auklėjami vaikai turi visiškai skirtingus charakterio bruožus. Kiekvienas vaikas yra individualus, nesistenkime jį pakeisti, o džiaukimės jo esybe, asmenybe, priimkime, padėkime jam tapti dar geresniu.

Kalbant su vaikais, patartina vartoti žodį „prašau“, o ne „ar galėtum“. Svarbu prašymą išreikšti taip, kad jis skatintų vaiko norą padėti. Knygoje pastebima, kad „Kai vaikai aikštijasi viešoje vietoje, tai yra įspėjamasis ženklas, kad namuose tėvams teks būti griežtesniems ir nepataikauti vaikui“.

Mano išbandytas ir puikiai veikiantis principas – jeigu pasakėte vaikui ne – niekada negalima nusileisti. Nors ir verks, grius, plyšaus, laikykites savo. Būna labai sunku, bet laikui bėgant, vaikas žino – jeigu tėvai pasakė „ne“ – tai yra ne. Jeigu rėksiu, šauksiu – tai nieko nepadės. Dar geriau vaikui paaiškinti, kodėl negalima vieno ar kito dalyko, kodėl, pavyzdžiui, būtent šią akimirką jo nepaiimame ant rankų (mama suplaus indus ir būtinai tave paims, paskaičiuokit iki 5). Ir visą laiką būtina ištęsėti savo pažadus. Vaikai puikiai viską atsimena. Jeigu šiandien jam nenupirkome saldainio, bet pasakėme, kad pirksim ryt – nenuvilkite vaiko. Net jeigu jis ir neprašo. Juokingiausias paaiškinimas vaikui, kokį teko girdėti, kad šis ko nors prašo – tėvai atsako – aš irgi daug ko noriu.

Knyga taip pat pabrėžia, jog visi vaikai yra skirtingi,kiekvienas turi savų bėdų.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 8.