Frida Kahlo

Knygos pavadinimas: Frida Kahlo
Autorius: Vanna Cercena
Versta iš: italų
Leidimo metai: 2007
Puslapių: 125

Aprašymas:

Knyga apie Meksikos dailininkę. Apie laikus, kai vyko Meksikos revoliucija. Patekusi į avariją, Frida tampa prikaustyta prie lovos, tačiau begalės pastangų dėka, ji gyvena. Tapo. Jos tapyba išskirtinė. Kaip ir dramatiška jos meilės istorija. Susituokusi su Diegu, ji yra priversta kęsti nuolatinę vyro neištikimybę.

Knygą smagu skaityti, sakiniai trumpi, aiškūs. Tačiau po paprastumo kauke slepiasi labai gilus turinys.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 8.

Mirtininkės dienoraštis. Chadiža

Knygos pavadinimas: Mirtininkės dienoraštis. Chadiža
Autorius: Marina Achmedova
Versta iš:  rusų
Leidimo metai: 2012
Puslapių: 368

Aprašymas:

Tai istorija apie kaime gyvenančią mergaitę Chadižą. Ten, kur labai gilios tradicijos, kur vandens kasdien einama prie šaltinio, tuokiamasi dažniausiai jau susitarus tėvams. Jokių netikėtumų, viskas labai aišku. Labai glaudus ryšys su gamta.

Tačiau vieną dieną mergytė praranda mamą. Globojama senelių, ji savo dienoraštyje aprašo savo savijautą, abejones, svajones. Mergaitės gyvenimas pasikeičia, kai ši išvyksta su giminaičiais į miestą. Universitetas, priėmimo komisija, pakyšos, korupcija. Naivi mergaitė įmetama į didelio miesto mėsmalę. O dar, meilė. Įtakingojo vyro sūnus. Pasirodo, meilė abipusė. Ir skaudinanti… Juk nelaiminga meilė dažnai atveda merginas į grupuotes, kurios ruošia jas būti mirtininkėmis…

Autorė remiasi realiomis istorijomis. Ji pati vyko į Dagestano kaimą, bendravo su moterimis ir viską aprašė knygoje. Iš tikro, nuo knygos net sunku atsitraukti. Vietomis šokiruojanti, pravirkdanti, prajuokinanti. Puiki knyga.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 10.

Atsakinga tėvystė

 

Knygos pavadinimas: Atsakinga tėvystė
Autorius: Jūratė Bortkevičienė
Originalo kalba:  lietuvių
Leidimo metai: 2017
Puslapių: 254

Aprašymas:

Bene svarbiausia šios knygos mintis, pateikiama viršelio kitoje pusėje:

“Blogų vaikų nėra,yra tik netinkamas elgesys, kuris visada turi priežastį.“

Auksinė mintis, kuria ir aš visuomet vadovaujuosi. Nors ir juokiamasi iš tokių žmonių, kurie sako – turėsi savo vaikų, viską suprasi, tačiau būtent taip ir yra. Kol neturi vaikų,viskas atrodo kiek kitaip. Įsivaizduoji save smagiai stumdant vežimėlį arba skaitant knygas, kai Tavo kūdikis miega (jie juk visąlaik miega, ane?) arba ramiai sau žaidžia ant kilimėlio. Kiek žinau, tokių vaikų yra, tačiau jie verčiau yra išimtis iš taisyklės. Ir jei kada piktinatės susivėlusia mama, ant vienos rankos nešančia isteriškai verkiantį kūdikį, o kita ranka stumdančia vežimą – ją suprasite tik turėdami vaikų.

Ši puiki knyga yra labai geras šaltinis mokslo apie elgesį su vaikais. Ar vaikas gali pykti? Kaip jam jį išreikšti? Kodėl vaikai manipuliuoja ir ką daryti,kad to nebūtų? Atminkite, vaikai labai greitai supranta, kas namuose šeimininkas. Jeigu mama nesilaiko savo žodžio, situacija tampa nebevaldoma. Tačiau knygoje kalbama ir apie tai, kaip pakeisti netinkamą elgesį.

Man ypač naudinga buvo paskaityti, kaip palengvinti vaiko adaptaciją darželyje, o svarbiausia, kaip adaptuotis tėvams. Prisimindama savo dukros pirmąsias savaites darželyje, tikrai galiu pasakyti,kad man buvo gal netgi sunkiau negu mano vaikui. Tai buvo viena sunkesnių gyvenimo patirčių.

Dar viena opi problema,nagrinėjama knygoje – brolių ir seserų santykiai. Kaip paskatinti jų bendradarbiavimą? Svarbu žinoti, kad pirmagimis turi jaustis toks pats mylimas, kaip iki mažylio gimimo,o gal net ir daugiau. Jis jausis pasimetęs,tačiau mes, tėvai esame atsakingi,kad pirmagimis susivoktų ir suprastų situaciją.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 9.

 

Motinos pienas

Knygos pavadinimas: Motinos pienas
Autorius: Edward St. Aubyn
Versta iš:  anglų
Leidimo metai: 2008
Puslapių: 304

Aprašymas:

Knygos pradžia intriguojanti, įdomi. Apie berniuką, jo kelionę į šį pasaulį, pirmąsias dienas, santykį su mama ir tėčiu. Vėliau apie brolio gimimą, beatodarišką motinos meilę antragimiui, pasiglemžusią santykius su pirmuoju sūnumi ir vyru. Knyga verčianti stabtelti ir pagalvoti – kokia šio gyvenimo prasmė ir kokios vertybės? Kas turi būti aukščiau – vaikas ar vyras? Kokios neištikimybės priežastys? Kokie yra santykiai tarp vaikų? Kaip jaučiasi pirmagimis, atsiradus antrajam vaikui?

Paskutinis klausimas ypač opus ir man. Tarp vaikų virš 2 metukų skirtumas. Dar laukdamasi galvojau – ar sugebėsiu taip stipriai kaip pirmagimų, mylėti antrąjį vaiką? Atrodė, kad tikrai ne. Tačiau pagimdžius, pasirodo, jog meilė tik dvigubėja. O štai pirmagimiui tenka nelengva užduotis – kaip ir aprašoma knygoje, kartais rodosi, kad pirmagimis nekenčia savo brolio. Jis stengiasi suprasti, bet jam sunku suvokti, kam gi tėvams reikėjo to antrojo? Argi aš nepatenkinau jų lūkesčių? Gal buvau per prastas, negeras ir pan. O dar mama tiek daug dėmesio skiria tam antrajam… Išties, gan sunkus etapas. Bet laikas bėga ir visi vėl suranda savo vietas šeimoje. Vaikai išmoksta būti vienas su kitu, o mama turėtų sugrįžti pas tėtį.

Knygoje taip pat gvildenama ir senų tėvų slaugymo problema. Namų praradimo ir savo vietos ieškojimo. Eutanazijos problema…

Man nepatiko knygos pabaiga – tokia be pabaigos.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 8.

Dialogai su savimi

Knygos pavadinimas: Dialogai su savimi
Autorius: Galina Dauguvietytė
Originalo kalba: lietuvių
Leidimo metai: 2010
Puslapių: 212

Aprašymas:

Pasidažiusi, besišypsanti, nestokojanti humoro jausmo, išdidi, patenkinta savimi, su cigaru rankose – tokia man yra Galina Dauguvietytė. Ši knyga – trečioji. Deja, bet turiu pripažinti, kad ji man atrodo parašyta iš reikalo, pritempta… Tekstas, mintys – viskas įdomu, bet jaučiasi, kad buvo norima pasakyti trumpiau. Per daug išsiplečiama.

Jaučiamas vyro ilgesys, vienišumo atspalviai. Autorė aprašo savo jaunystės nuklydimus, mylėtus vyrus, gyvenimą su tėvais, griežta mama ir humoristu tėčiu, gyvenimą televizijoje ir jos užkulisius, gimimo dienas ir pan.

Knyga baigiasi labai liūdnu skyriumi apie tai, kad autorė jaučia artėjančią mirtį. Į rojų ji patekti nenorinti – ten nuobodulys. Ji skaudžiai aprašo senatvės atgarsius – ir apsukos nebe tos, ir jėgų tiek nėra, aplink tyla… Ji svajojanti numirti staigia mirtimi…Svarbiausias aspektas, mano nuomone, kad žmogus nėra nusivylęs gyvenimu – gyvenimas nenuėjo perniek. Jei neklystu, po šios knygos parašymo, autorė gyveno dar 5 metus. Tikiuos jie jai buvo gražūs…

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 8.

Meilė santuokoje: apie meilės pokyčius santykiuose

Knygos pavadinimas: Meilė santuokoje: apie meilės pokyčius santykiuose
Autorius: Gary Chapman
Versta iš: anglų
Leidimo metai: 2016
Puslapių: 160

Aprašymas:

Nepakartojama knyga, kurią skaitydama vis linkčiojau galva ir stebėjausi – iš kur autorius žino visus tuos santuokinio gyvenimo niuansus? Patarčiau perskaityti ypatingai toms poroms, kurios ruošiasi santuokai, rimtai draugauja ar yra ką tik susituokę. Nors su savo vyru esame kartu kaip pora jau daugiau nei dešimtmetį, tačiau ir aš šioje knygoje radau aibę vertingų patarimų bei supratau kai kurias jo elgesio subtilybes. Tai knyga apie tai, kaip darniai gyventi santuokoje.

Pirmoji meilės pakopa tokia romantiška – skraidai, pilve drugeliai, viską matai pro rožinius akinius. Bet yra ir antra pakopa. Jeigu pirmos pakopos metu beveik nereikia dėti jokių pastangų, norint palaikyti gražius santykius, tai antrosios metu reikia ypač daug kantrybės, supratingumo ir kompromisų. Tada svarbiausia suprasti, kokia meilės kalba šneka sutuoktinis. O meilės kalbos yra 5:

• Palaikymo žodžiai, kai nuolat skatini ir giri žmogų.
• Paslaugos – ne žodžiai, o veiksmai yra svarbūs: išplauti indus, padėti tvarkytis ir panašiai.
• Dovanos – kitas asmuo jaučiasi mylimas, kai gauna dovanų.
• Kartu leidžiamas laikas, kai visiškai sutelkiamas dėmesys į kitą žmogų.
• Fiziniai prisilietimai.

Taip pat yra kelios atsiprašymo kalbos:

• Apgailestavimas.
• Atsakomybės prisiėmimas.
• Žalos atlyginimas.
• Nuoširdžiai reiškiamas noras elgtis kitaip.
• Prašymas atleisti.

Įdomiai rašoma ir apie atleidimą. Atleidimas – nebūtinai panaikina atsiminimus. Galima atleisti, bet vis prisiminti mus įskaudinusius nutikimus ir tai yra normalu.

Kalbant apie lytinį gyvenimą, svarbu suvokti, kad vyrams svarbi yra lytinė sueitis, o moterims – tarpusavio santykiai. „Jei santykiai sutrinka dėl šiurkštesnio žodžio ar lengvabūdiškesnio poelgio, moteriai pajusti lytinį potraukį labai sunku. Moteriai lytinė sueitis – tai veiksmas, kylantis iš meilaus bendravimo. O daugelis vyrų, lyg tyčia, mano, kad lytinis artumas padės pašalinti bet kokias santykių problemas.“ „Vyras, kuris tikisi, kad žmonai po kivirčo norėsis lytinio artumo, tikisi neįmanomo.“

Pabrėžiami ir žmonių skirtumai, pavyzdžiui, susituokia vieversys ir pelėda. Kai vienas jau eina miegoti, kitas dar tik nori pradėti gyvenimą. Kai pirmasis keliasi ir užkaičia kavos, antrasis saldžiai miega. Mūsų išrinktieji neprivalo į gyvenimą žvelgti taip, kaip mes. Taip pat vienas gali būti labai plepus, o kitas labai tylus. Vienas neveiklus, o kitas karingas. Vienas gali dievinti tvarką, o kitam ji gali būti paskutinėje vietoje.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 10.

Atrask meilę iš naujo: kaip atgaivinti santykius

Knygos pavadinimas: Atrask meilę iš naujo: kaip atgaivinti santykius
Autorius: Gary Chapman
Versta iš: anglų
Leidimo metai: 2016
Puslapių: 160

Aprašymas:

Pastoriaus G. Chapmano knyga. Jis taip pat yra parašęs knygas „Penkios meilės kalbos“ ir „Penkios vaikų meilės kalbos“, kurias galiu įvertinti tik labai gerai. Ko nepasakyčiau apie šią knygą. Per daug religinių dogmų ir per mažai praktinių patarimų, minčių apie santuokos gelbėjimą. Labai akcentuojamas „pagyvenimas“ atskirai, teigiama, kad jis gali išspręsti labai daug santuokoje kylančių bėdų. Bandoma gelbėti santuoką, autorius yra kategoriškai nusiteikęs prieš skyrybas. Reikia pasiryžti ir gelbėti santykius su tuo žmogumi, kuris kažkada atrodė tobuliausias vyras ar žmona, su kuriuo džiaugsmingai žengėme prie altoriaus. Knygoje labai akcentuojamas Dievas, jo galios, pasitikėjimas juo ir malda.

Sutinku, kad santuoka, tai pastovus darbas.. Ir turi stengtis abudu žmonės. Visgi galiu pasakyti, koks svarbiausias dalykas, be kurio moteris tampa pikta, irzli, nemylinti – dėmesys. Be jo moteris yra kaip be oro. Tada prasideda dėmesio ieškojimas kažkur už šeimos ribų, ji gali susižavėti kito vyriškio jai skiriamu dėmesiu, juk moterys myli ausimis. Įsisvaigsta, įsisvajoja, masto, koks nevykėlis jos vyras, lygina jį su kitais ir kažkodėl tie kiti atrodo geresni. O jeigu tas dar bumba kasdien grižęs iš darbo, nepastebi nieko gero, o tik randa prie ko prikibti – konfliktas garantuotas. Kad vyrai tai žinotų ir stengtųsi kasdien palepinti savo moterį jai skiriamu laiku, žinutėmis, gražiais žodžiais – skyrybų būtų kur kas mažiau. O vyrai patogiai suvalgo karštą vakarienę, atsisėda žiūrėti futbolo ir jiems nelabai rūpi anei jo žmona, anei jos poreikiai. Juk ji jau jo, jie vedę, tai kam dar stengtis? Tačiau ir moters žavėjimasis savo vyru turi didelę reikšmę. Jis turi jaustis didvyriu, o ne nevykėliu. Apskritai, aš manau, kad šeimyninė laimė priklauso nuo moters. Jis yra židinio saugotoja. O išvis svarbiausia, kad būtų darna ir abudu gyventų savo santuoka, kaip svarbiausiu gyvenimo projektu.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 6.

Maiklo K. gyvenimas ir laikai

Knygos pavadinimas: Maiklo K. gyvenimas ir laikai
Autorius: J. M. Coetzee
Versta iš: anglų
Leidimo metai: 2016
Puslapių: 237

Aprašymas:

Labai liūdna knyga apie žmogaus gyvenimo prasmę. Knygos herojus Maiklas K. Gimęs su kiškio lūpa, pernelyg globotas motinos, kuri jį saugojo nuo kitų vaikų – jų šnabždesiai ir juokas ją skaudino.

Lėto mąstymo berniukas užaugęs tapo sodininku. Dėl savo veido neturėjo draugų, geriausiai jautėsi vienas. Tačiau viena dieną jis gavo motinos laišką ir turėjo vykti į ligoninę. Tam, kad padėtų jį į gyvenimą paleidusiai moteriai, kad atliktų sūnaus pareigą rūpintis sergančia mama. Motiną pradėjęs slaugyti vaikinas vieną dieną ryžtasi palikti karo apimtą kraštą ir keliauti su mama į jos gimtinę. Sumeistravęs vežimą, bandė pereiti patikros postus, galiausiai jiems pavyko, tačiau motina stipriai sunegalavo ir jiedu atsidūrė ligoninėje. Kurioje motina ir mirė… Maiklas gavo tiktai pilką maišelį su mamos pelenais.

Vienišas Maiklas blaškosi po šalį, patiria įvairių sunkumų, baisybių, užpuolimų, vergavimų. Apsistojęs apleistame sklype, pasėja moliūgų, tarp kurių ir keli melionai, kruopščiai juos saugo ir myli. Bet viskas baigiasi ir jis ir vėl atsiduria nelaisvėje. Nusibadavęs, nusilpęs.

Tai knyga apie žmogaus kelionę per gyvenimą, kelionę pačiam į save, į savo sielą, širdį, laisvės troškimą, sąryšį su gamta, pasipriešinimą, nusivylimą, pabėgimą, nelygybę, draugystę ir neapykantą. Filosofinės mintys – knygą skaityti nėra lengva, turinys labai turtingas, prasmingas, bet sudėtingas. Tai nėra lengvas vakaro skaitalas. Pradžioje net nusprendžiau, kad ji man pernelyg sudėtinga, pernelyg spaudžianti. Bet skaitydama įsijaučiau.

Reikia būti labai brandžiam, kad j iki galo suprastum. Neabejoju, kad skaitydama už kurio laiko, vėl atrasčiau joje naujų minčių, potyrių ir jausmų.

Knyga parašyta Nobelio premijos laureato.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 9.

Miegas. Kasdieniai patarimai ir gudrybės

Knygos pavadinimas: Miegas. Kasdieniai patarimai ir gudrybės
Autorius: Madeleine Deny
Versta iš: prancūzų
Leidimo metai: 2009
Puslapių: 96

Aprašymas:
Mažasis vadovas tėvams, kaip išmokyti vaikus miegoti ir pasiekti, kad jų miegas būtų gilesnis ir kokybiškesnis. Pastebima, kad vidutiniška miego trukmė vaikams:

• 1-3 metai – 14 valandų
• 3-6 metai – 12 valandų
• 6-10 metų – 11 valandų.

Poguliai:

• 1 metai – 2 poguliai
• 2-3 metai – 1 pogulis
• 4-5 metai – 1 ramybės pertrauka

Pastebima, kad reikia vengti pogulių po 16 val.

Tačiau šie skaičiai telieka skaičiais, kiekvienas turėtų atsižvelgti į realią situaciją ir savo vaiko poreikius. Pavyzdžiui, mano vaikas, kai tik sukako 2 metukai, visiškai atsisakė pietų pogulių, o naktį irgi nemiega vidurkio, o tik apie 11 valandų. Tačiau yra linksmas, guvus ir protingas vaikas. Reiškia, kad kiekvienam miego reikia pagal poreikį. Bėgant laikui, supratau, kad vaiko išvis negalima statyti į jokius rėmus – nei miego, nei valgymo. Taisyklės turi būti, vaikai mėgsta rutiną, kai žino, kas po ko seka, tačiau negalima versti vaiko suvalgyti 200 ml košės, nes būtent tiek rekomenduoja pediatrai arba išmiegoti 12 valandų, nors vaikas visiškai nenori ir jam užtenka 9.

Kalbant apie 1-3 metų vaikučius, teigiama, kad labai svarbūs yra miego ritualai. Mes kasvakar prieš užmiegant apžvelgiame dieną – papasakoju vaikui, kas atsitiko, kas mus nudžiugino, ko išmoko. Tai mėgstamiausias mūsų ritualas, po kurio vaikutis ramiai užmiega. Nemoku vaiko palikti vieno, nors knygoje teigiama, kad reikia pabučiuoti, pasakyti labanakt ir išeiti. Man ir pačiai smagiau, kai ramiai pabūnu su vaiku, kol pasineria į sapnų karalystę. Pasirodo, vaikai „bijo miego, nes tapatina jį su pasaulio išnykimu… Fizinis kontaktas suteikia saugumo. Jis padeda augti netgi miegant“. Nebijokime myluoti savo vaikų.

3-6 metų vaikutis jau didžiuojasi miegodamas savo lovytėje. Reikia nepamiršti, kad vaikai mažiausiai žvalūs būna 8 val. 30 min-9 val. 30 min ir 14 -15 val. O žvaliausi 9 val.30 min – 11 val.30 min. ir 15 val.- 16 val.30 min. Tai nepriklauso nuo vaikų amžiaus. Vaikai, sulaukę 3 metų, o kai kurie ir jaunesni, neišvengia naktinių košmarų. Baisiausia yra tai, jog vaikutis nemoka atskirti tikrovės nuo sapnų ir mano, kad pabaisos iš tikrųjų slepiasi po jo lova ar pan. Svarbu parodyti vaikui, kad situacija yra valdoma, išklausyti vaikučio, jį nuraminti.

6-10 metų vaikams miego reikia vis mažiau, jie gulasi vis vėliau, neina pogulio. Apie 8 metus po antklode iki vėlumos žaidžia vaizdo žaidimus arba ilgai miega rytais.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 8.

Pragaro ambulatorija

Knygos pavadinimas: Pragaro ambulatorija
Autorius: Andrius Černauskas
Originalo kalba: lietuvių
Leidimo metai: 2016
Puslapių: 265

Aprašymas:

Knygą parašė jaunas skubiosios medicinos gydytojas rezidentas. Atsižvelgiant į tai, kad gydytojas gimęs 1989 metais – tai tikrai didelis pasiekimas ir pagirtinas dalykas. Visgi, tikėjausi ko kito. Maniau, kad štai skaitysiu įvairias istorijas apie priimamojo pacientus, jų nutikimus, stebuklingus pasveikimus ar tragiškus įvykius. Taip, visa tai yra knygoje, bet tik tarp kitko. Labai daug autoriaus minčių apie medicinos sistemą, stipriai akcentuojama, kaip yra sunku dirbti tokiame skyriuje ir koks atrodo kartais juokingas draugų verkšlenimas dėl Excel’io lentelių pradingimo ir panašiai. Kas mane dar nustebino – gydytojas svajojo apie kitą studijų kryptį, visgi gavos taip, kad įstojo į skubiosios medicinos. Gal taip turėjo būti? Gal čia jis labiau reikalingas?

Labai žavi jaunojo gydytojo asmenybė, idealai, požiūris į darbą. Jeigu visi gydytojai tokie būtų – manau, jog medicinos srities laukia puiki ateitis. Be kyšių, žmonių skirstymo, visada gerai atliekantys savo darbą. Knyga netinka kaip rimtas medicinos vadovėlis, ji parašyta šmaikščiai, tačiau vietomis, mano galva, per daug nereikalingos informacijos. Skyriai kiek padriki, knygai trūksta nuoseklumo. Man ji kažkiek priminė Filomenos Taunytės knygas ir jos rašymo stilių, bet jeigu tektų rikiuoti, tai „Pragaro ambulatorija“ tebūtų žemiausioje pakopoje. Bet tikiu, kad tai pirmasis blynas, kuris tikrai nėra prisvilęs, bet iškepęs irgi ne iki galo.

Autorius nebijo kritikuoti sistemos. Jis paviešino gydytojų rezidentų atlyginimo lapelį, kovojo dėl didesnių atlyginimų rezidentams. Ir knygoje jis smerkia rezidentų darbą, kurio pagrindinė užduotis – ligos istorijų klijavimas. O kur dar nuolatiniai pacientų artimųjų gąsdinimai, kai iš karto nepagultai jų „mirštančio“ giminaičio į skyrių. Grasinimai sušaudymais, susidorojimais, ministerijomis ir pan.

Kai kurios vietos taip prajuokino, kad teko juoktis pro ašaras. Pvz. „Vyrai, 40 metų ir vyresni, atvykstantys su mamytėmis, kurioms vaiko skundai svarbesni negu vaikui, bet vaikas paskutiniais paauglystės metais vis dar neturi savo balso.“

Slaugytojų svarba ligoninėje yra netgi didesnė nei gydytojo. Jos tiesiogiai bendrauja su pacientais, žino visas jų bėdas, atsimena, kaip šie buvo gydomi prieš 15 metų ar daugiau. Todėl gydytojas privalo tartis su slaugytojomis, kai nori įdiegti naują gydymo būdą, vaistų skyrimo tvarką.

Kai kuriose vietose autorius rašo labai netaktiškai, pvz., labai smerkia nutukusius asmenis, nesupranta, kaip gali žmogus žudytis ir pan. Manau, kad tai jaunatviško maksimalizmo ir idealizmo mintys, o realybėje kartais būna labai painių atvejų, kai tikrai negali žmogaus smerkti dėl vieno ar kito dalyko.

O baigia knygą prasmingais ir gražiais sakiniais:

„Gyvenimas kažkodėl gražesnis, kai esi sveikas.

Gyvename vieną kartą, tad gyvenkime kokybiškai.“

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 8.