Laiškas tėvui

Knygos pavadinimas: Laiškas tėvui
Autorius: Francas Kafka
Versta iš: vokiečių
Leidimo metai: 1997
Puslapių: 84

Aprašymas:

Liūdnas laiškas skirtas tėvui nuo sūnaus. Kuriame sūnus aprašo viso savo gyvenimo nuoskaudas ir tėvo auklėjimo klaidas. Tačiau, pasirodo, šio laiško sūnus niekada neišsiuntė. Gal jis pernelyg atviras? Sūnus priekaištauja tėvui dėl patirtų dvasinių traumų, dėl savo nepasitikėjimo savimi ir nepilnaverčio gyvenimo. Savo šeimoje jis jautėsi svetimas. Jis primena tėvui, kaip šis sakosi, esą jis visą gyvenimą sunkiai dirbo, viską aukojo savo vaikams ir todėl šie vartosi kaip inkstai taukuose. Sūnus graužiasi, kad netapo tokiu, kokio tikėjosi tėvas. Sako  kad buvo baikštus vaikas, bet primena, kad tėvas galėjo meiliu žodžiu ar paėmimu už rankos ir maloniu elgesiu išgauti viską, ko norėjo.

Sūnus prisimena įvykį, kai buvo išmestas vienmarškinis už užrakintų durų. Ir tik todėl, kad naktį vis inkštė ir prašė gerti. Nuo to laiko sūnus buvo klusnus, bet patyrė skriaudą: “ne vieneri metai praėjo, o mane vis kamavo skausmingas vaizdinys, kad milžiniškas vyras, mano tėvas, paskutinioji instancija, mažne be jokios priežasties gali ateiti ir išnešti mane iš lovos į Pavličę ir kad aš jam, vadinasi, esu toks nieko nevertas“. Jam reikėjo padrąsinimo, o tėvas atvirkščiai jį sunaikino.

Daug panašių situacijų ir mūsų visų gyvenimuose, kaip pasakė mano draugė – o kuris čia iš mūsų neturi skriaudų iš vaikystės? Tikrai daugelis. Tačiau visada vaikas nori būti mylimas savo tėvų ir už jų pečių jaustis saugus. Kaip gali užaugti laimingas žmogus, jeigu tėvai mažam taikė išsiverkimo metodus, naktimis pratino vieną miegoti tamsiame kambaryje ir neatsiliepė į pagalbos šauksmą. Jei išdavė mažą vaiką, kai ne gynė, o pataikavo kitiems suaugusiems ir gėdino savo mažylį. Jau nekalbu apie fizinį smurtą, kuris visam gyvenimui palieka žymę. Kartais būna sunku suprasti tėvus, kita vertus ir jie dažnai turi pateisinimą dėl savo elgesio.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 8.

Dabar tau skaudės. Slapti jaunesniojo gydytojo užrašai

Knygos pavadinimas: Dabar tau skaudės. Slapti jaunesniojo gydytojo užrašai
Autorius: Adam Kay
Versta iš: anglų
Leidimo metai: 2019
Puslapių: 272

Aprašymas:
Gydytojų kasdienybė, sunkus darbas ir nesibaigiantys viršvalandžiai. Daug kam atrodo, kad gydytojo profesija ir darbas yra pelningi, prasmingi ir įdomūs. Taip, darbas labai prasmingas. Taip, yra begalė įvairių situacijų ir mažai monotonijos. Taip, gydytojai dirba iš pašaukimo. Atiduoda visą save. Tačiau – yra ir kita pusė, kurios visuomenė nemato. Tai ir nutrūkę santykiai su draugais, amžina nežinia dėl darbo grafikų, Kalėdos ar Naujieji darbe – joks stebuklas, o įprastas dalykas. Sunkūs metai universitetuose, rezidentūra, kai studentai tiesiog įmetami į mėsmalę ir tikimąsi, kad patys išsikapstys.

Knygą įdomu skaityti, nes autorius aprašė savo mediko darbą. Nors dažnai recenzijose rašoma, kad knyga komiška, tačiau man labiau buvo liūdna ją skaityti, nei linksma. Gydytojas aprašo, kartais atrodo, labai absurdiškus nutikimus, tačiau ir liūdnus. Slopią nuotaiką, kai miršta pacientai. Pasirodo, gydytojo etika net neleidžia nueiti į paciento laidotuves. Gydytojas taip pat aprašo, kad susirgęs turėjo rasti jį pavaduosiantį kolegą – absurdiška situacija, tačiau, manau, gaji ir daugelyje Lietuvos įstaigų. Septynerius metus dirbęs gydytoju, vėliau autorius nutraukė gydytojo praktiką. Tą padaryti paskatino kūdikio, kurio nepavyko išgelbėti, mirtis.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 8.

Parduotos. Sukrečianti seserų istorija

Knygos pavadinimas: Parduotos. Sukrečianti seserų istorija
Autorius: Zana Muhsen su Andrew Crofts
Versta iš:  anglų
Leidimo metai: 2014
Puslapių: 232

Aprašymas:

Reikėjo laiko atsigauti po šios knygos skaitymo. Sunku patikėti, kad tai reali istorija bei tikri įvykiai.

Dvi seserys, Zana ir Nadija, merginos iš Didžiosios Britanijos, turėjo gražią, nerūpestingą vaikystę. Kol buvo mažos, tėvas – arabas – nekreipdavo į jas dėmesio. Tačiau, kai mergaitės pradėjo lankyti vidurinę mokyklą, tėčio elgesys pasikeitė. Jam atrodė, kad visur tyko pavojai, pagundos. Jis sukurpė planą ir… pardavė savo dukras. Joms pasakęs, kad jųjų laukia smagios atostogos Jemene, paslapčia apvesdino savo dukras. Šioms iškeliavus į viduramžių laikus menantį Jemeną, prasidėjo tikras pragaras. Moterys negali tvarkyti savo gyvenimo, neturi jokių teisių. Vyrai gali elgtis, kaip nori. Mergaičių motina buvo įtikinta, kad jos išvykta atostogų, o vėliau, kad joms ten taip patiko, kad net nežada grįžti.

Knygoje aprašomas pragaras, kokį teko iškęsti mergaitėms.

Kai merginų mama po 6 metų rado savo dukras, negalėjo iškart jų išlaisvinti. Merginos turėjo vaikų. Visgi Zana vėliau paliko savo sūnų ir grįžo į Angliją, tam, kad išlaisvintų ir Nadiją su vaikais bei savo sūnų.

Labai skausminga istorija. Ypač, kai Zana palieka sūnų Marką. Tik jį pagimdžiusi ji jautė, kad šis jai nepriklauso ir buvo pasirengusi jį palikt Jemene. Sunku ir įsivaizduoti, koks skausmas drasko mamą, kai žino, kad jos vaikas yra taip toli, atskirtas nuo brangiausio žmogaus.

Knyga yra be pabaigos. Nes Zanos sesuo Nadija vis dar Jemene, iš jos yra labai mažai žinių. Kiek žinau, yra išleista antra šios knygos dalis, bet Lietuvoje, turbūt, jos dar nėra.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 10.

Sara

Knygos pavadinimas: Sara
Autorius: Icchokas Meras
Versta iš:  anglų
Leidimo metai: 2008
Puslapių: 184

Aprašymas:

Tokia gili knyga, apie vienišą moterį Izraelyje vykstant karui. Karui, kuris atima iš žmonių artimiausius, mylimiausius, palieka neviltį, baimę, tikėjimą, žmogaus šilumos paieškas… Trokšdama žmogiškos šilumos Sara atiduoda savo kūną vyrams. Įvairiems. Jos atsiminimai apie pirmąją meilę, pradėtą sūnų maišosi su dabartimi, karo linijomis, skaudžiais įvykiais, suluošintais žmonėmis.

Pasirodo, kad rašytojo tėvai žuvo per holokaustą, o rašytoją, septynerių metų berniuką išgelbėjo lietuvių šeima.

Labai gili knyga, galima sakyti „kūrinys“. Ne viskas joje paaiškėja, ne viskas nuspėjama. Psichologinis herojės portretas ypač gilus. Labai įdomiai skaitosi, sunku atsitraukti.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 10.

Esu, kokia esu. Birutė Dambrauskaitė

Knygos pavadinimas: Esu, kokia esu. Birutė Dambrauskaitė
Autorius: Rasa Kazlaitė
Originalo kalba:  lietuvių
Leidimo metai: 2009
Puslapių:  216

Aprašymas:

Oi, kai kurias knygas sunkoka aprašyti. Šis romanas remiasi Birutės Dambrauskaitės biografijos faktais. Koks sudėtingas moters gyvenimas – daugybė abortų, mylimas vyras, kuris pakeldavo ranką prieš savo žmoną, amžina kova su svoriu. Karjeros vingiai, išdavystės. Vienintelė dukra. Nepatiko, kad knygoje ypač pabrėžiama, jog dainininkė šnekėjo necenzūriniais žodžiais – taip neskanu. Trūko vidinio pasaulio aprašymo. Knyga tokia paviršutiniška, pernelyg daug faktų, per mažai jausmų…

Abortai. Baisus dalykas. Neįsivaizduoju, kaip turi po to jaustis moteris. Ar ji ilgisi savo vaikų? Ar skaičiuoja jų gimtadienius? O gal čia toks paprastas dalykas – atsikratai gyvybės ir pamiršti?

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 6.

Kaip išgyventi Marijos žemėje

Knygos pavadinimas: Kaip išgyventi Marijos žemėje
Autorius: Olegas Lapinas
Originalo kalba: lietuvių
Leidimo metai: 2010
Puslapių:  288

Aprašymas:

Marijos žemė – Lietuva. Olegas Lapinas knygoje sarkastiškai aprašo mūsų gimtinę – jos klimatą, istoriją, kalbą, politiką, verslą, sportą, mokslus ir pan. Pati knygos mintis labai gera – tai turėjo būti vadovas, kuris parodo, kaip reikia gyventi ir orientuotis Lietuvoje. Yra labai juokingų vietų, taiklus humoras, tačiau ir yra gan nuobodžių. Susidaro įspūdis, kad vietomis autorius tiesiog rašė skyrių dėl to, kad reikėjo jį parašyti.

Kiekviename skyriuje pateikiami ir gan taiklūs anekdotai, tiesa, ne visus juos supratau.

Mane labai žavi Lietuvos dialektai. Kai kurie žodžiai labai pralinksmina, nors tai anaiptol nereiškia, kad šaipausi. Autorius žaismingai juos aprašo. Vakaruose ir šiaurės vakaruose: Lioub gert, lioub dainuot, lioub į Skoudą nuvažiuot. Pietuose žmonės labai tęsia galūnes, atrodo, kad ne kalbą, o dainuoja: Vaikjeli, koks jyra ažere vanduo?

Vilniuje ir Vilniaus rajone žmonės naudojasi kalbų maišalyne. „Tai, cypo, Stasikui paskambink dzel to… Nu, dobrienko, do widzenia“.O taisyklingiausiai žmonės kalba Marijampolėje.

Daug dėmesio skiriama ir alkoholio problemai Lietuvoje. Ją autorius irgi bando pristatyti žaismingai. Jis teigia, jog „išgirdusio apie čerkutę ir buteliuką lietuvio veidas pagyvėja“.

Anekdotas:

Kuo skiriasi lietuviškos vestuvės nuo lietuviškų laiduotuvių?

Per laiduotuves vienu girtu mažiau.

Man, kai nevartojančiai alkoholio, iš  tikrųjų baisu. Šventė – žmogus geria. Laiduotuvės – vėl degtinė liejasi. Krikštynos, vestuvės – praktiškai jokia šventė neapsieina be svaigalų. Net eilinis savaitgalis. Tarsi žmonės be alkoholio negali nei atsilaiduoti, nei pakalbėti. O keisčiausia, kai svaiginasi po laiduotuvių. Geidulingi pietūs jau yra toks keistas ir nesuprantamas reiškinys, o dar degtinė…

Knygoje teigiama, jog Lietuvoje yra trys moterų girtumo laipsniai:

1. Oi, kokia aš girta (linksmai)

2. Kas girta, ar aš girta? (piktai)

3. Ne tavo reikalas (taksi vairuotojui klausiant, kur važiuoti).

Ir trys vyrų:

1. Pamyži, pamiršti nukratyt.

2. Pamyži, nukratai, bet pamiršti atgal susikišti.

3. Pamyži, nukratai, bet pamiršti išsitraukti.

   Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 7.

Žvilgsnis iš veidrodžio

Knygos pavadinimas: Žvilgsnis iš veidrodžio
Autorius: Eugenijus Laurinaitis
Originalo kalba: lietuvių
Leidimo metai: 2015
Puslapių: 224

Aprašymas:

Psichoterapijos specialistas rašo knygą apie moters gyvenimą. Tai knyga apie moters kelią per gyvenimą vyro akimis. Puiki ir užburianti knyga, ypač patiks tiems, kas mėgsta analizuoti santykius, save, ieškoti sprendimo būdų, vienokių ar kitokių elgesio pateisinimų. Knygos turinys atskleidžia, jog tai bus apmąstymai apie moters tapatybę, vaikystės svarbą, paauglystės iššūkius, suaugusios moters kelią bei trečiojo amžiaus tarpsnį.

Aprašant knygą, norėtųsi pateikti labai daug citatų, nes kiekviename puslapyje randame vis kažkokią vertingą mintį. Tačiau pateiksiu kelias, man pasirodžiusias svarbiomis.

„Jei žmogus nori, jis visada gali pasikeisti. Jeigu nenori, už jį niekas nepasikeis nė per milimetrą.“

Daug dėmesio skiriama vaikystei, vaiko prisirišimui prie mamos, atskleidžiama mamos svarba vaiko gyvenime.

„Vaiko auginimo veiksmas turėtų būti mokėjimas suprasti vaiko baimes, priglausti jį ir kartu suvokimas, kad jis vis vien turi eiti toliau ir pasaulyje ieškoti savęs.“

„Motina myli vaikus už tai, kad jie yra, o tėvas myli vaikus už tai, kokie jie yra.“

„Vyras su savo moterimi turi būti svarbesni vienas kitam, negu jų vaikai.“

„Vaikas – kaip kempinė, į kokį vandenį įmerksi, tokio ir prisisunkia.“

„Auklėti vaikus galime iki maždaug ketverių, o nuo ketverių reikia pradėti su jais gyventi.“

„Mokėjimas leisti savo vaikams gyventi yra vienas iš talentų, kurį laikyčiau nepaprastai svarbiu visoms sūnų mamoms.“

Autorius pastebi, kad dviejų žmonių santuoka, tai nesibaigiantis darbas, kai turi pastoviai kurstyti ugnelę, eiti į kompromisus. Be kompromisų neegzistuotų jokia santuoka.

“Pirmieji 25-eri santuokos metai sunkūs, paskui jau būna lengviau.“

Autorius teigia, kad

„iš tikrųjų pilnakraujį gyvenimą mes gyvename tik kartu, tik dviese – visų pirma moteris gyvena su vyru, o tik paskui su savo vaikais ir anūkais“.

Manau, kad šitą dalyką, kol maži vaikai, labai sunku įgyvendinti… Vis pritrūksta laiko vyrui, o ir svarbių asmenų piramidėje, kažin ar vyras užimtų pirmą vietą… Na, reikia stengtis!

Elmerio nuotykiai

Knygos pavadinimas: Elmerio nuotykiai
Autorius: David McKee
Versta iš: anglų
Leidimo metai: 2016
Puslapių: 88

Aprašymas:

Kokia spalvota knyga apie „Elmerio nuotykius“! Nors viršelyje dominuoja rožinė spalva, visgi, knyga man atrodo labai berniukiškai. Gal todėl, kad ji apie dramblius? Mergaitės labiau mėgsta kiškučius, katinukus, šuniukus. O dramblys toks didelis, galinga gyvūnas.

Knygos autorius, kuris tuo pačiu yra ir jos iliustratorius nominuotas H. K. Anderseno medaliui.

Paveikslėlis iš knygos pgl. www.gandalf.com.pl

Iliustracijos tokios ryškios, kad net marga akyse. O pasakojamos tris istorijos apie drambliuką Elmerį, jo pusbrolį Vilmerį. Abudu jie tokie spalvoti ir ryškūs. Pirmoji istorija apie slėpynes, kurias surengė pusbrolis Vilmeris. Jis moka kalbėti pilvu, todėl jo draugai niekaip negali jo surasti. Vaikams ši istorija baisiai patiko, manau, jog dėl to, jog jie patys mėgsta pasislėpti, o dar labiau bandyti kalbėti pilvukais :). Antroji istorija labiausiai patiko man. Ji tokia jauki… Drambliukas pametė savo meškiuką ir be jo negali užmigti. Todėl Elmeris su pusbroliu leidžiasi į paieškas. Pasirodo, kad visų gyvūnėlių vaikai miega su meškiukais, niekas nenori atiduoti savo žaislo… Galiausiai meškutis randamas ir drambliukas laimingas priglaudžia savo žaislą ir užmiega. O trečioji istorija apie drambliukų draugę Rožytę.

Paveikslėlis iš knygos pagal https://www.youtube.com/watch?v=fJhKVBQzhIg

Visgi norėčiau sugrįžti prie meškiukų istorijos. Ar jūsų mažyliai turi tokį žaislą, kurį visada nešasi su savimi į lovytę? Mano vaikas kol kas nenori jokių pliušinukų lovoje, nors juos labai myli ir noriai žaidžia. Tiesa, labiau mėgsta lėlytes. Prieš miegutį paima mane už rankos ir tempia į savo lovytę. Turėčiau juokingai atrodyti priklaupusi ir pralindusi pro išimtus strypukus pas mažylę. Žinau, kad meškiukas yra mamos pakaitalas, kai vaikas miega.

Drambliukai iš knygos yra skiautinukai – labai spalvoti. Vaikams tokie ryškūs personažai tik dar labiau įsimena. Tačiau, manau, jog ši knyga nelabai tiktų prieš miegą. Ji pernelyg ryški, suteikianti energijos, ją patarčiau skaityti ryte, prieš pasilakstymus lauke.