Žmogus ieško prasmės

Knygos pavadinimas: Žmogus ieško prasmės
Autorius: Viktor E. Frankl
Versta iš: vokiečių
Leidimo metai: 2016
Puslapių: 160

Aprašymas:

Tokia maža, neišvaizdi, paprasta knygelė. Iš pažiūros. O viduj – prasmingas požiūris į savo gyvenimą, į kančią, prasmės paieškos, meilės atvaizdai ir kančios. Ko gero, mano knygų penketuke ši knyga užima pirmąsias vietas. Ji mane ne tik sukrėtė, sujaudino, bet ir leido į gyvenimą pažvelgti kitu kampu – išmokti, jog nereiktų koncentruotis į smulkmenas, laikyti pykčio, nuoskaudų. Reikia gyventi gyvenimą, nors kartais yra ir labai sunku, surasti jėgų pamatyti gyvenimo prasmę, surasti atsvarą, laikytis šeimos ir artimųjų.

Knyga susideda iš dviejų dalių. Pirmojoje dalyje autorius aprašo savo išgyvenimus koncentracijos stovykloje, o antrojoje analizuoja savo gyvenimą ir stengiasi atsakyti į klausimą – o kaip ir kas gali padėti žmogui išgyventi kasdienybę, skausmą, neteisybę?

Kelios citatos iš knygos:

“… kai kurie mūsų draugai elgėsi kaip gyvuliai, o kiti buvo tarsi šventieji. Žmogus turi savyje abi šias galimybes; kuri atsiskleis, priklauso nuo jo sprendimų, bet ne nuo sąlygų.“

“Aišku, pasitaiko momentų, kuomet ir būtina, ir įmanoma atsiriboti nuo masės. Juk žinoma, kad nuolat būnant kartu likimo draugų minioje, kartu atliekant kiekvieną banaliausią kasdienybės veiksmą, dažnai apima nenugalimas troškimas nors trumpam ištrūkti iš šios priverstinės bendrijos. Apima nenumaldomas ilgesys, noras pabūti vienam su savo mintimis, noras pajusti bent trupinėlį vienatvės.“

“Nenormaliai reaguoti į nenormalią padėtį yra normalu.“

“Užtat žinau – dabar sužinojau, – kad meilei ne itin svarbu kūniška žmogaus egzistencija, kad jai be galo svarbu giliausia dvasinė mylimo žmogaus esmė…“

“Tad žmogus, kuriam jo konkretus likimas skiria kančią, privalo žiūrėti į ją kaip į užduotį – visiškai unikalią užduotį. Net kentėdamas žmogus turi įsisąmoninti esąs vienintelis ir nepakartojamas visatoje – su savo skaudžiu likimu. Niekas negali jo pakeisti, niekas už jį neatkentės jo kančios. Kaip jis, šio likimo palytėtas, neša savo naštą – štai kur dabar slypi vienintelė nepakartojamos pasiekos galimybė.“

“Tuo, kaip žmogus pasitinka neišvengiamą likimą, o kartu su šiuo likimu ir jo skiriamą kančią, – kaip tik tuo atsiskleidžia daugybė galimybių prasmingai formuoti gyvenimą net sunkiausiomis aplinkybėmis, net paskutinę gyvenimo minutę. Priklausomai nuo to, ar žmogus išlieka tvirtas ir narsus, garbingas ir nesavanaudiškas, ar žūtbūtinėje kovoje dėl gyvasties pamiršta savo žmogišką kilmę ir galutinai pavirsta bandos gyvuliu, – priklausomai nuo to, jis arba realizuoja skaudžios padėties ir sunkaus likimo jam siūlomas vertybių galimybes, arba jas praranda; priklausomai nuo to, jis būna “vertas“ savo kančios arba ne.“

“Jei gyvenimas apskritai turi prasmę, prasmę privalo turėti ir kančia.“

“Juk gyvenimo prasmė vis kitokia priklausomai nuo žmogaus, nuo kiekvienos jo dienos ir valandos. Tad svarbu ne gyvenimo prasmė apskritai, o kurio nors asmens gyvenimo prasmė. Svarstyti šį klausimą bendrais žodžiais būtų tas pats, kaip šachmatų čempionui užduoti klausimą: “Pasakykite, pone, koks yra geriausias ėjimas pasaulyje?“ Tiesiog nėra ir negali būti gero ar geriausio ėjimo atsajai nuo konkretaus žaidimo ir individualios varžovo asmenybės. Tas pats taikytina žmogaus egzistencijai. Nereikėtų ieškoti abstrakčios gyvenimo prasmės. Kiekvienas turi savo ypatingą gyvenimo misiją, konkretų pašaukimą, kurį reikia įgyvendinti. Todėl niekas negali jo pakeisti, niekas negali jo gyvenimo pakartoti. Taigi kiekvieno uždavinys toks pat unikalus, kaip ir galimybė jį įgyvendinti.“

“Gyvenk taip, tarsi gyventum antrąkart, tarsi pirmąkart būtum elgęsis taip neteisingai, kaip ketini pasielgti dabar!“

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 10, 10, 10.

Heraklis Nr. 4

Knygos pavadinimas: Heraklis Nr. 4
Autorius: Marius Repšys
Originalo kalba: lietuvių
Leidimo metai: 2019
Puslapių: 240

Aprašymas:

Nepaprastai jautri ir atvira knyga. Ilgai laukiau, kol galėsiu ją perskaityti ir galiu patvirtinti – laukti buvo verta. Tikrai nenusivyliau. Nepaprasta jaunojo aktoriaus gyvenimo kelionė, kilimai ir nuopoliai. Marius Repšys, toks talentingas, bet tuo pačiu tokių liūdnų akių. Pasirodo, jo gyvenimas tikrai nebuvo rožėmis klotas. Jis gimė žydo ir totorės šeimoje. Viskas buvo, rodos, idealu. Kol vieną dieną šeimą paliko tėvas ir viskas sugriuvo. Mama kasdien sielvartavo, o berniukas ją guodė. Vienintelis jo džiaugsmas – sportas ir treniruotės.

Knyga rašoma iš dviejų frontų – viename aktorius aprašo savo potyrius psichiatrinėje ligoninėje, o kitame prisimena vaikystę ir jaunystę.

Skaitant vis neapleido mintis dėl Mariau Repšio žmonos Vaidos. Kokia ji stipri! Kokia mylinti ir atsidavusi, išmintinga. Manau, jos dėka aktorius laikosi šio pasaulio, šio gyvenimo. Kad visos žmonos tokios būtų – atjaučiančios, suprantančios ir mokančios nuraminti savo vyrus.

Atskiro žodžio nusipelno ir aktoriaus prisiminimai apie aktorystės studijas. Beprotiškas tempas, krūvis, žmonių engimas – visa tai telpa į žodį aktorystė. Nereik stebėtis, kad aktoriai neatlaiko įtampos…

Knyga liūdna, tačiau be galo atvira, įdomi, artima.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 10.

Vienos krūties istorija. Moteris katė ir jaunas mėnulis

Knygos pavadinimas: Vienos krūties istorija. Moteris katė ir jaunas mėnulis
Autorius: Erika Umbrasaitė
Originalo kalba: lietuvių
Leidimo metai: 2015
Puslapių: 188. 228.

Aprašymas:

Įdomus knygos formatas – dvi knygos sujungtos į vieną. Iš vienos pusės viena knyga, o iš kitos – kita. Tik „aukštyn kojomis“. Tai istorija apie kovą su vėžiu. Moteris, gyvenusi ramų gyvenimą, mylinti, mylima, gera mama, staiga užčiuopia guzelį krūtyje. Diagnozė – vėžys.

Turbūt kiekvienas susimąsto (bent jau aš tai tikrai), kaip reaguotų, ką darytų tokiu atveju. Aš kažkodėl manau, kad lengviau pakelčiau žinią apie man diagnozuojamą baisią ligą, negu mano artimiesiems… Nors… Niekada negali žinoti ar tikrai būtum toks stiprus, kaip įsivaizduoji. O gal pradėtum skęsti liūdesio ir depresijos okeane. Knygos heroje kovoja. Nors labai sunkiai išgyvena savo ligą. Ji nenori mirti, daug verkia, nemiega. Nuo stiprios chemijos išslenka plaukai, netenka daug svorio, jaučiasi leisgyvė, bet nepasiduoda. Daug skaito, sureguliuoja mitybą, vengia gyvulinio maisto, kuris, esą, augina vėžines ląsteles.

Šiame kelyje ją lydi jos mylimasis Jurgis. Jie visur kartu. Su jauduliu skaičiau apie vyro pastangas ir palaikymą. Koks džiaugsmas ir laimė turėti šalia žmogų, kuriam rūpi, kuris dėl Tavęs aukojasi ir palaiko. O ne pabėga, išsigandęs nežinios. Skausminga skaityti, kaip po krūties pašalinimo operacijos jiedu tolsta vienas nuo kito. Mažiau kalba, neatvirauja…

Visgi kova su vėžiu pasirodo gali būti laimėta arba bent jau pristabdyta. Ir – kokia naujiena! Moteris pastoja. Vos keli mėnesiai po chemoterapijų. Nors gydytojų raginama pasidaryti abortą, ji nesutinka. Ji taip laukia šios mažos būtybės. Deja, bet nėštumas nutrūksta.

Antroji knygos dalis gan keista, apie Prancūziją, platonišką meilę, gyvenimą su savo vyru tarsi „brolis su sese“. Apie staiga užklupusią mamos ligą ir kelią ją palydint į amžinybę.

Siužetas įtraukiantis, jeigu gerai supratau, tai tikra gyvenimo istorija. Visgi, vietomis knyga nuobodoka, nuspėjama. Autorė labai stipriai reaguoja į savo ligą. Keistas ir santykis su vyru – tiek metų gražiai pragyventa, o staiga atšalimas, atitolimas, nauji susižavėjimai. Kokia gražių santykių paslaptis? Juk taip lengva atsisakyti, regis, jau nusibodusių santykių, kai viską žinai, nuspėji, net kalbėti tarsi neturite apie ką. O dar jeigu horizonte pasirodo žavus vyras\moteris. Įpuoli į naują meilės sūkurį, pilve vėl skraido drugeliai ir viską matai pro rožinius akinius. Visgi tokie susižavėjimo pliūpsniai tokie laikini. Santuoka – tai menas. Ir labai sudėtingas. Norint turėti gražius santykius, turi visą laiką dirbti…

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 7.

Atrask meilę iš naujo: kaip atgaivinti santykius

Knygos pavadinimas: Atrask meilę iš naujo: kaip atgaivinti santykius
Autorius: Gary Chapman
Versta iš: anglų
Leidimo metai: 2016
Puslapių: 160

Aprašymas:

Pastoriaus G. Chapmano knyga. Jis taip pat yra parašęs knygas „Penkios meilės kalbos“ ir „Penkios vaikų meilės kalbos“, kurias galiu įvertinti tik labai gerai. Ko nepasakyčiau apie šią knygą. Per daug religinių dogmų ir per mažai praktinių patarimų, minčių apie santuokos gelbėjimą. Labai akcentuojamas „pagyvenimas“ atskirai, teigiama, kad jis gali išspręsti labai daug santuokoje kylančių bėdų. Bandoma gelbėti santuoką, autorius yra kategoriškai nusiteikęs prieš skyrybas. Reikia pasiryžti ir gelbėti santykius su tuo žmogumi, kuris kažkada atrodė tobuliausias vyras ar žmona, su kuriuo džiaugsmingai žengėme prie altoriaus. Knygoje labai akcentuojamas Dievas, jo galios, pasitikėjimas juo ir malda.

Sutinku, kad santuoka, tai pastovus darbas.. Ir turi stengtis abudu žmonės. Visgi galiu pasakyti, koks svarbiausias dalykas, be kurio moteris tampa pikta, irzli, nemylinti – dėmesys. Be jo moteris yra kaip be oro. Tada prasideda dėmesio ieškojimas kažkur už šeimos ribų, ji gali susižavėti kito vyriškio jai skiriamu dėmesiu, juk moterys myli ausimis. Įsisvaigsta, įsisvajoja, masto, koks nevykėlis jos vyras, lygina jį su kitais ir kažkodėl tie kiti atrodo geresni. O jeigu tas dar bumba kasdien grižęs iš darbo, nepastebi nieko gero, o tik randa prie ko prikibti – konfliktas garantuotas. Kad vyrai tai žinotų ir stengtųsi kasdien palepinti savo moterį jai skiriamu laiku, žinutėmis, gražiais žodžiais – skyrybų būtų kur kas mažiau. O vyrai patogiai suvalgo karštą vakarienę, atsisėda žiūrėti futbolo ir jiems nelabai rūpi anei jo žmona, anei jos poreikiai. Juk ji jau jo, jie vedę, tai kam dar stengtis? Tačiau ir moters žavėjimasis savo vyru turi didelę reikšmę. Jis turi jaustis didvyriu, o ne nevykėliu. Apskritai, aš manau, kad šeimyninė laimė priklauso nuo moters. Jis yra židinio saugotoja. O išvis svarbiausia, kad būtų darna ir abudu gyventų savo santuoka, kaip svarbiausiu gyvenimo projektu.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 6.

Ėriukas vilko kailiu: kaip džiaugtis gerais santykiais su savimi ir kitais

Knygos pavadinimas: Ėriukas vilko kailiu: kaip džiaugtis gerais santykiais su savimi ir kitais
Autorius: Rūta Bačiulytė
Originalo kalba: lietuvių
Leidimo metai: 2016
Puslapių: 328

Aprašymas:

Iš pat pradžių turiu konstatuoti, kad iš šios knygos tikėjausi daugiau. Man patinka psichologinės knygos, tačiau, jeigu jos parašytos aiškiai, protingai ir įdomiai. Deja, ši knyga, tikiu, galėjo būti labai gera, bet tokia netapo. Joje daug vertingos informacijos, tiktai ji pateikta nelabai profesionaliai.

Knygoje nemažai kalbama apie vaikystę, santykius su savimi, meilę, savirealizaciją, asmenybių tipologijas.

Pateiksiu kelias vertingas mintis, kurios man patiko. Visų pirma, jeigu norime, kad vaikas būtų geras, tvarkingas, nemeluotų, nevogtų ir panašiai, ne kalbėkime jam apie tai, bet rodykime savo pavyzdžiu. Štai knygoje pavyzdys – skamba telefonas, mama sako tėčiui, kad praneštų, jog jos nėra namuose. Visą tai girdi vaikas. Vaikas, kuriam mama aiškina apie melo baisumus.

Tegul būna pasmerktos įvairios teorijos (ir prancūziškas auklėjimas), kai mažylis paliekamas likimo valiai. Tą patį teigia ir autorė. Mažas vaikas nemoka kitaip pranešti apie savo poreikius.

„Laiku patenkinami poreikiai kiekviename amžiaus tarpsnyje ugdo pamatines asmenybės savybes.“

„Ko nors stygius apsaugo mus nuo apatijos“ – kokia teisinga mintis. Jeigu žmogus jau viską turi, manau, kad jis neturi vieno – tikslo gyventi. Neįsivaizduoju, kad taip būna, bet būna. Net vienas mokinys man yra pasakęs – aš apie nieką nesvajoju ir nieko nenoriu, nes viską turiu.“ Baisu.

“Buvimas savimi reikalauja drąsos ir pastangų atmesti stereotipus, norą lyginti ir vertinti“.

Nekreipkime dėmesio ir į pasenusias mūsų močiučių ar mamų ar kaimynių tiesas – neimk ant rankų – pripras. Aš savo vaiką tysiojau kiek galėjau, tikrai daug laiko praleido man ant rankų. Ir dabar mėgsta ten būti, bet susitariame ir kai negaliu paimti, kantriai laukia. Nes žino, jog mama būtinai priglaus, paims, pabučiuos. Ir supau mažą ir nekreipiau dėmesio, kai sakė, jog dabar tai jau supsiu iki 5 metų (nuo metukų visiškai atsisakė šio ritualo). „Dėl fizinio stimuliavimo stygiaus kūdikių smegenys vystosi lėčiau, blogėja jų fizinė sveikata.“

„Užtikrintas būdas palaikyti nepasitikėjimą savimi – lyginti save su kitais.“

“Nepasitikėjimui klestėti puikiai padeda klaidų ir nesėkmių kolekcionavimas.“

Kaip palaikyti gerus santykius su mylimuoju, mylimąja? „Neauklėkite, nevaldykite savo mylimųjų – nukentėsite patys.“Čia ir vėlgi – arba priimi žmogų, koks jis yra arba ne.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 7.

Vaikai kilę iš dangaus

Knygos pavadinimas: Vaikai kilę iš dangaus: pozityvūs vaikų auklėjimo metodai 
Autorius: John Gray
Originalo kalba: anglų
Leidimo metai: 2009
Puslapių:  336

Aprašymas:

Knygoje autorius daug dėmesio skiria bausmių taikymui. Jo nuomone, tai visiškai neveiksmingas būdas, kuris vaikui suteikia daugiau skausmo, o naudos jokios. Tačiau autorius pateikia pavyzdį, kai vienas žmogus jam pasakojo, jog vaikystėje tėvai jį mušė, už ką liko jiems dėkingas visą gyvenimą. Nes tapo doru žmogumi. Dabar šis doras žmogus muša savo vaikus ir tuo didžiuojasi. Ar negirdėta istorija? Aš esu girdėjusi daug kartų tokius pasakojimus. Dar kartais – jog mergaičių gal ir nėr ko mušt, bet berniukams tai beržinė košė nepakenks.

Vaikystėje buvau viena iš nedaugelio mano kaimo vaikų, kurių tėvai niekada nemušė. Už tai esu dėkinga ir galbūt tai priverčia mane piktintis, jeigu išgirstu panašių istorijų. Manau, kad fizinis smurtas prieš vaiką, tai nesusitvarkymas su savimi, padėties nevaldymas, psichinis sutrikimas. Gaila gaišinti savo laiką, užtat pliaukštelėjai ir gerai. Baisu pagalvoti, ką mano vaikas apie artimiausius žmones, kurie taip elgiasi. Kita vertus, dažniau mušami vaikai, kaip baisiai tai beskambėtų, įpranta. Dar vienas geras pavyzdys, pateikiamas knygoje – mama liepia sūnui nemušti broliuko ir pati jį tvatija už jo netinkamą elgesį. Paradoksalu?

Vaikams būtina įskiepyti penkis svarbiausius principus:

Gali būti kitoks nei visi.

Gali klysti.

Gali rodyti neigiamas emocijas.

Gali daug norėti.

Gali prieštarauti, bet nepamiršk, kad mama ir tėtis yra šeimininkai.

Puikūs principai, tačiau dar svarbiau, kad juos įsidėmėtų tėvai. Ir vaiką priimtų tokiu, koks jis yra. Juk net vienodai šeimoje auginami ir auklėjami vaikai turi visiškai skirtingus charakterio bruožus. Kiekvienas vaikas yra individualus, nesistenkime jį pakeisti, o džiaukimės jo esybe, asmenybe, priimkime, padėkime jam tapti dar geresniu.

Kalbant su vaikais, patartina vartoti žodį „prašau“, o ne „ar galėtum“. Svarbu prašymą išreikšti taip, kad jis skatintų vaiko norą padėti. Knygoje pastebima, kad „Kai vaikai aikštijasi viešoje vietoje, tai yra įspėjamasis ženklas, kad namuose tėvams teks būti griežtesniems ir nepataikauti vaikui“.

Mano išbandytas ir puikiai veikiantis principas – jeigu pasakėte vaikui ne – niekada negalima nusileisti. Nors ir verks, grius, plyšaus, laikykites savo. Būna labai sunku, bet laikui bėgant, vaikas žino – jeigu tėvai pasakė „ne“ – tai yra ne. Jeigu rėksiu, šauksiu – tai nieko nepadės. Dar geriau vaikui paaiškinti, kodėl negalima vieno ar kito dalyko, kodėl, pavyzdžiui, būtent šią akimirką jo nepaiimame ant rankų (mama suplaus indus ir būtinai tave paims, paskaičiuokit iki 5). Ir visą laiką būtina ištęsėti savo pažadus. Vaikai puikiai viską atsimena. Jeigu šiandien jam nenupirkome saldainio, bet pasakėme, kad pirksim ryt – nenuvilkite vaiko. Net jeigu jis ir neprašo. Juokingiausias paaiškinimas vaikui, kokį teko girdėti, kad šis ko nors prašo – tėvai atsako – aš irgi daug ko noriu.

Knyga taip pat pabrėžia, jog visi vaikai yra skirtingi,kiekvienas turi savų bėdų.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 8.

Žvilgsnis iš veidrodžio

Knygos pavadinimas: Žvilgsnis iš veidrodžio
Autorius: Eugenijus Laurinaitis
Originalo kalba: lietuvių
Leidimo metai: 2015
Puslapių: 224

Aprašymas:

Psichoterapijos specialistas rašo knygą apie moters gyvenimą. Tai knyga apie moters kelią per gyvenimą vyro akimis. Puiki ir užburianti knyga, ypač patiks tiems, kas mėgsta analizuoti santykius, save, ieškoti sprendimo būdų, vienokių ar kitokių elgesio pateisinimų. Knygos turinys atskleidžia, jog tai bus apmąstymai apie moters tapatybę, vaikystės svarbą, paauglystės iššūkius, suaugusios moters kelią bei trečiojo amžiaus tarpsnį.

Aprašant knygą, norėtųsi pateikti labai daug citatų, nes kiekviename puslapyje randame vis kažkokią vertingą mintį. Tačiau pateiksiu kelias, man pasirodžiusias svarbiomis.

„Jei žmogus nori, jis visada gali pasikeisti. Jeigu nenori, už jį niekas nepasikeis nė per milimetrą.“

Daug dėmesio skiriama vaikystei, vaiko prisirišimui prie mamos, atskleidžiama mamos svarba vaiko gyvenime.

„Vaiko auginimo veiksmas turėtų būti mokėjimas suprasti vaiko baimes, priglausti jį ir kartu suvokimas, kad jis vis vien turi eiti toliau ir pasaulyje ieškoti savęs.“

„Motina myli vaikus už tai, kad jie yra, o tėvas myli vaikus už tai, kokie jie yra.“

„Vyras su savo moterimi turi būti svarbesni vienas kitam, negu jų vaikai.“

„Vaikas – kaip kempinė, į kokį vandenį įmerksi, tokio ir prisisunkia.“

„Auklėti vaikus galime iki maždaug ketverių, o nuo ketverių reikia pradėti su jais gyventi.“

„Mokėjimas leisti savo vaikams gyventi yra vienas iš talentų, kurį laikyčiau nepaprastai svarbiu visoms sūnų mamoms.“

Autorius pastebi, kad dviejų žmonių santuoka, tai nesibaigiantis darbas, kai turi pastoviai kurstyti ugnelę, eiti į kompromisus. Be kompromisų neegzistuotų jokia santuoka.

“Pirmieji 25-eri santuokos metai sunkūs, paskui jau būna lengviau.“

Autorius teigia, kad

„iš tikrųjų pilnakraujį gyvenimą mes gyvename tik kartu, tik dviese – visų pirma moteris gyvena su vyru, o tik paskui su savo vaikais ir anūkais“.

Manau, kad šitą dalyką, kol maži vaikai, labai sunku įgyvendinti… Vis pritrūksta laiko vyrui, o ir svarbių asmenų piramidėje, kažin ar vyras užimtų pirmą vietą… Na, reikia stengtis!