Laiškas tėvui

Knygos pavadinimas: Laiškas tėvui
Autorius: Francas Kafka
Versta iš: vokiečių
Leidimo metai: 1997
Puslapių: 84

Aprašymas:

Liūdnas laiškas skirtas tėvui nuo sūnaus. Kuriame sūnus aprašo viso savo gyvenimo nuoskaudas ir tėvo auklėjimo klaidas. Tačiau, pasirodo, šio laiško sūnus niekada neišsiuntė. Gal jis pernelyg atviras? Sūnus priekaištauja tėvui dėl patirtų dvasinių traumų, dėl savo nepasitikėjimo savimi ir nepilnaverčio gyvenimo. Savo šeimoje jis jautėsi svetimas. Jis primena tėvui, kaip šis sakosi, esą jis visą gyvenimą sunkiai dirbo, viską aukojo savo vaikams ir todėl šie vartosi kaip inkstai taukuose. Sūnus graužiasi, kad netapo tokiu, kokio tikėjosi tėvas. Sako  kad buvo baikštus vaikas, bet primena, kad tėvas galėjo meiliu žodžiu ar paėmimu už rankos ir maloniu elgesiu išgauti viską, ko norėjo.

Sūnus prisimena įvykį, kai buvo išmestas vienmarškinis už užrakintų durų. Ir tik todėl, kad naktį vis inkštė ir prašė gerti. Nuo to laiko sūnus buvo klusnus, bet patyrė skriaudą: “ne vieneri metai praėjo, o mane vis kamavo skausmingas vaizdinys, kad milžiniškas vyras, mano tėvas, paskutinioji instancija, mažne be jokios priežasties gali ateiti ir išnešti mane iš lovos į Pavličę ir kad aš jam, vadinasi, esu toks nieko nevertas“. Jam reikėjo padrąsinimo, o tėvas atvirkščiai jį sunaikino.

Daug panašių situacijų ir mūsų visų gyvenimuose, kaip pasakė mano draugė – o kuris čia iš mūsų neturi skriaudų iš vaikystės? Tikrai daugelis. Tačiau visada vaikas nori būti mylimas savo tėvų ir už jų pečių jaustis saugus. Kaip gali užaugti laimingas žmogus, jeigu tėvai mažam taikė išsiverkimo metodus, naktimis pratino vieną miegoti tamsiame kambaryje ir neatsiliepė į pagalbos šauksmą. Jei išdavė mažą vaiką, kai ne gynė, o pataikavo kitiems suaugusiems ir gėdino savo mažylį. Jau nekalbu apie fizinį smurtą, kuris visam gyvenimui palieka žymę. Kartais būna sunku suprasti tėvus, kita vertus ir jie dažnai turi pateisinimą dėl savo elgesio.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 8.

Mamystė: istorijos planuojančioms, besilaukiančioms, auginančioms

Knygos pavadinimas: Mamystė: istorijos planuojančioms, besilaukiančioms, auginančioms
Autorius: Aušra Paukštytė, Laura Vansevičienė
Originalo kalba: lietuvių
Leidimo metai: 2016
Puslapių: 306

Aprašymas:

Senokai norėjau perskaityti šią knygą, kadangi seku autorės tinklaraštį. Daug istorijų jau buvau skaičiusi, bet, visgi, popieriniame variante istorijos žymiai maloniau priimamos… Nežinau ar kada nors susitaikysiu su elektroninėmis knygomis.

Labai įdomi knyga. Fotografijos labai realistiškos, kasdieniškos, nepagražintos. Istorijos irgi – jautiesi, tarsi girdėtum tą žmogų kalbant. Mane labai sužavėjo. Būčiau susižavėjusi dar labiau, jei būtų daugiau istorijų, neskelbtų tinklaraštyje. Skaitai ir matai, kokios skirtingos mamos, kokie skirtingi vaikai. Čia ir pirmojo ir trečiojo susilaukusios, susiduriančios su vaikų ožiais, nenoru eiti į darželį, turinčiomis savitą požiūrį į vaiko auklėjimą, išgyvenančiomis liūdesį ar depresiją po gimdymo, pagimdžiusios vaikučių dirbtinio apvaisinimo pagalba…

Trūko skyrių pavadinimų, manau, knyga būtų dar šaunesnė, jei būtų kiekvienos istorijos pavadinimas. Ir tas baltas viršelis – kažkodėl man užkliudė.

Visgi knyga verta dėmesio, o ypač ją vertėtų perskaityti prieš pastojant ar prieš gimdant, kad neturėtum rožinių akinių ir bent teoriškai suprastum, kas Tavęs laukia. Aš, prisipažinsiu, galvojau, kad vaiko auginimas paprastesnis darbas. Ne, jis nėra nei paprastas nei lengvas. Ypač išsekina nemigos naktys, diegliai, dantys, naktiniai košmarai, ožiukai, „ne“ periodai, tačiau tuo pačiu gali patirti besąlygišką meilę, sprogstančią Tavo širdyje ir esančią aukščiau bet ko šiam pasaulyje. Gali atrasti iš naujo gamtą, džiaugtis mažomis smulkmenomis ir augti kartu su savo mažyliu…

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 10.

Vyras ir vaikas

Knygos pavadinimas: Vyras ir vaikas
Autorius: Tony Parsons
Versta iš:  anglų
Leidimo metai: 2004
Puslapių:  368

Aprašymas:

Hario šeima atrodo tokia stabili – mylima žmona, mielas sūnus ir puikus darbas. Tačiau kažko trūksta. Ir vieną dieną šeimos galva pasiduoda pagundai, permiega su kita. Žmona jį palieka, jis praranda darbą, lieka vienas prižiūrėti sūnų. Vėliau sužino ir apie tėvo mirtiną ligą. Tačiau jis susitvarko. Tai knyga apie žmogaus patiriamus sunkumus ir priimamus sprendimus jiems įveikti.

Labai liūdna ir graudi knyga. Yra tokių psichologinių momentų, kai norisi verkti, susitapatini su herojų gyvenimu, pradedi mąstyti apie savo artimuosius. Apie tai, koks trapus gyvenimas ir kaip greitai galime prarasti mums brangius žmones. Kaip greitai galime juos pamiršti arba pradėti neapkęsti. Man sunku suvokti, kai iki tol du mylintys žmonės, vėliau tampa tokiais nepakančiais vienas kitam, degančiais neapykanta. Juk jie praleido daug gražių akimirkų, o jei dar turi vaikų… Ir ar verta dėl vienos nakties nuotykio atsisakyti šeimos? Ar herojaus žmona teisingai pasielgė jį palikdama? Aš laikausi nuomonės, kad vieną kartą atleisti galima. Aišku, tas atleidimas nereiškia pamiršimo. Neištikimybės šmėkla persekios visą gyvenimą. Išnirs sunkiausiomis akimirkomis ir dar labiau blogins situaciją. Tačiau pabandyti išsaugoti santykius, ypač, kai yra vaikas, verta.

Labai jautriai vaizduojamas vaiko pasaulis. Atskirtas nuo mamos, jis jos visą laiką ilgisi ir laukia, kada sugrįš. Jis nepritampa darželyje, pastoviai verkia ten paliktas. Kaip sunku yra paleisti mažą žmogų į gyvenimą. Kai neturėjau savo vaikų, galvojau, kad viskas daug paprasčiau – sukanka 2 metukai – laikas keliauti į darželį. Tačiau, kai dukrai tiek sukako, žvelgdama į ją, tikrai jaučiau, kad ji tam dar nepasiruošusi. Nepasiruošusi ir aš. Todėl džiaugiausi, kad galiu su ja dar pabūti ir viliuos, kad matysiu, kada turiu paleisti vaiką. Supranti, kad šis mažas žmogus turi jausmus, jis išgyvena, jis yra jautrus. Iš visos širdies nori jam padėti, palengvinti jo kelią per gyvenimą…

Sunku buvo skaityti apie Hario tėčio kelionę į ten, iš kur negrįžtama. Sunku galvoti, kad kažkada reikės į ten lydėti savo artimuosius. Nepakeliamos tos mintys, tačiau tai neišvengiama. Todėl stenkimės branginti tas akimirkas praleistas kartu. Su seneliais, tėveliais, dėdėm, tetom. Šiame susvetimėjusiame pasaulyje, kurkime gražias akimirkas, atleiskime skriaudas… Laikas bėga…

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 8.

Pusė mano širdies

Knygos pavadinimas: Pusė mano širdies 
Autorius: Alė Ambrasaitė
Originalo kalba: lietuvių
Leidimo metai: 2016
Puslapių: 142

Aprašymas:

Gan keista ir dviprasmiška knyga apie alkoholio įtaką žmogaus gyvenimui. Susilauki vaiko,jį augini,džiaugiesi,tačiau turi nevaldomą polinkį alkoholiui. Kai viskas gerai-apie jį ne visad ir  pagalvoji,bet vos tik kas nutinka ir vėl grįžti prie pragaro lašų. Per juos žlunga santykiai,užgęsta meilė,prarandi ryšį su vaiku,draugais ir artimaisiais.

Knygos autorė parašė šį veikalą apie savo gyvenimą. Iš jos atėmė 7 metų mergytę. Atėmė dėl alkoholio. Kiek kartų vaikas graudžiai prašė mamos, kad ši nepirktų sau vyno. Kurgi,kaip visad ji nusipirkdavo butelį-juk tik paskanaut, atsilaiduoti. O vėliau lėkė dar trijų butelių,nes paragavus jau negalėjo savęs kontroliuot. Pažadai mergytei,kad tai bus paskutinis kartas,telikdavo pažadais. Vaikas pabudęs naktį ir matydamas geriančią mamą, stengdavosi kuo greičiau vėl užmigt,kad nereiktų matyt tokių vaizdų.

Lietuvoje tokia situacija gal ir tęstųsi metai iš metų,bet moteris pradėjo dirbti užsienyje ir greit mergytė buvo iš jos atimta. Čia, kaip ir visi alkoholio paveikti žmonės, moteris kaltina visus kitus, tik ne save. Gal vertėtų apmąstyti savo elgesį, o ne keikti gimines, socialinius darbuotojus, advokatą, teismą. Pasiryžusi susigrąžinti dukrą, moteris eina į anoniminių alkoholikų susirinkimus, vykdo socialinių darbuotojų nurodymus. Tačiau jos pastangas nubraukia alkoholio plaukuose testas,kurio tris kartis rezultatai yra teigiami. Be to ir dukra pradeda sakyti, kad nekenčia mamos…

Šioje knygoje yra dvi dalys,pirmojoje moteris aprašo pastangas susigrąžinti vaiką, o antroji dalis apie jos nevykusį gyvenimą. Ji kaltina mamą, gyvenimo vyrą ir kitus.

Nesmerkiu žmonių, kurie turi priklausomybę, tačiau man jų nuoširdžiai gaila. Ir nesuprantu, kodėl jie nenori spręsti savo bėdų – pas psichologą, psichiatrą, vaistų pagalba. Išeitį tikrai galima rasti, o ne griauti gyvenimą sau, vaikams, palikti jiems traumą visam gyvenimui ir prisiminimus apie geriančią mamą ar tėtį. Kita vertus – gal lengva pasakyti…

Man nelabai patiko ši knyga, moteris manęs neįtikino, nors ir kaip aršiai rašė apie savo pastangas. Visgi nemanau, kad socialinės tarnybos be reikalo atiminėja vaikus, o teismai, išnagrinėję visas aplinkybes, priima motinoms nepalankius sprendimus… Ir visgi, kokie bebūtų tėvai – vaikai vistiek veržiasi būti su jais. Su girtuokle mama ar smurtaujančiu tėčiu… Bet sunku suprasti tėvus, kuriems atsiranda svaresnių dalykų už jų didžiausią turtą – vaikus.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 5.

Žvilgsnis iš veidrodžio

Knygos pavadinimas: Žvilgsnis iš veidrodžio
Autorius: Eugenijus Laurinaitis
Originalo kalba: lietuvių
Leidimo metai: 2015
Puslapių: 224

Aprašymas:

Psichoterapijos specialistas rašo knygą apie moters gyvenimą. Tai knyga apie moters kelią per gyvenimą vyro akimis. Puiki ir užburianti knyga, ypač patiks tiems, kas mėgsta analizuoti santykius, save, ieškoti sprendimo būdų, vienokių ar kitokių elgesio pateisinimų. Knygos turinys atskleidžia, jog tai bus apmąstymai apie moters tapatybę, vaikystės svarbą, paauglystės iššūkius, suaugusios moters kelią bei trečiojo amžiaus tarpsnį.

Aprašant knygą, norėtųsi pateikti labai daug citatų, nes kiekviename puslapyje randame vis kažkokią vertingą mintį. Tačiau pateiksiu kelias, man pasirodžiusias svarbiomis.

„Jei žmogus nori, jis visada gali pasikeisti. Jeigu nenori, už jį niekas nepasikeis nė per milimetrą.“

Daug dėmesio skiriama vaikystei, vaiko prisirišimui prie mamos, atskleidžiama mamos svarba vaiko gyvenime.

„Vaiko auginimo veiksmas turėtų būti mokėjimas suprasti vaiko baimes, priglausti jį ir kartu suvokimas, kad jis vis vien turi eiti toliau ir pasaulyje ieškoti savęs.“

„Motina myli vaikus už tai, kad jie yra, o tėvas myli vaikus už tai, kokie jie yra.“

„Vyras su savo moterimi turi būti svarbesni vienas kitam, negu jų vaikai.“

„Vaikas – kaip kempinė, į kokį vandenį įmerksi, tokio ir prisisunkia.“

„Auklėti vaikus galime iki maždaug ketverių, o nuo ketverių reikia pradėti su jais gyventi.“

„Mokėjimas leisti savo vaikams gyventi yra vienas iš talentų, kurį laikyčiau nepaprastai svarbiu visoms sūnų mamoms.“

Autorius pastebi, kad dviejų žmonių santuoka, tai nesibaigiantis darbas, kai turi pastoviai kurstyti ugnelę, eiti į kompromisus. Be kompromisų neegzistuotų jokia santuoka.

“Pirmieji 25-eri santuokos metai sunkūs, paskui jau būna lengviau.“

Autorius teigia, kad

„iš tikrųjų pilnakraujį gyvenimą mes gyvename tik kartu, tik dviese – visų pirma moteris gyvena su vyru, o tik paskui su savo vaikais ir anūkais“.

Manau, kad šitą dalyką, kol maži vaikai, labai sunku įgyvendinti… Vis pritrūksta laiko vyrui, o ir svarbių asmenų piramidėje, kažin ar vyras užimtų pirmą vietą… Na, reikia stengtis!

Viską išbandžiau

Knygos pavadinimas: Viską išbandžiau
Autorius: Isabelle Filliozat
Versta iš: prancūzų
Leidimo metai: 2013
Puslapių: 172

Aprašymas:
Tai knyga apie tai, kaip ramiai išlaukti 1-5 metukų tarpsnį. Kaip pastoviai susiduriame su priešgyniavimais, ašaromis ir įniršio priepuoliais. Tai superinė knyga su nuostabiais paaiškinimais ir iliustracijomis, leidžiančiais geriau suprasti vaiko pasaulį. Pavyzdžiui, augalas vysta. Mes, kažkodėl, negalvojame, jog jis tai daro tyčia, o ne  ieškome priežasties. O kai vaikas blogai elgiasi, dažnai nurašome ožiukams. Čia pat pateikiamas trumpas testas, kuris padeda nustatyti ar vaikas mus vedžioja už nosies ar tikrai blogai jaučiasi. Reikia jam paduoti plokštę su išpjovomis, kur reikia įdėti atitinkamas figūras. Taip pat paduoti jam figūrėlę. Paprašome, kad pasakytų, kur tilps ši figūra. “Kol vaikui, nepamėginus įkišti formos į išpjovą, nepavyksta parodyti ir pasakyti, kokia forma tilps į kokią išpjovą, jis visiškai nepajėgus rodyti ožius.“

Nuo metų iki pusantrų, tai tarpsnis, kai tėvai sako ne. Jie viską draudžia savo vaikui. Ir čia koks geras pavyzdys, kai vaikui sakome kažko nedaryti. Padarykim bandymą: Negalvokit apie žirafą… Aš jums sakiau negalvoti apie žirafą. Ei, Jūs manęs neklausote.

Tas pats ir su mūsų nurodymais mažyliams.

Nuo pusantrų metukų iki dviejų – tai tarpsnis, kai jau vaikai sako “ne“. Svarbu jiems ne įsakinėti, o leisti pasirinkti. Suteikti informacijos. Taip pat tame amžiaus tarpsnyje vaikas labai dažnai užduoda klausimus.

Yra keliamas klausimas – ar šiandieniniai vaikai yra blogesni už vakarykščius. O ne. Tiesiog “vakarykščiai vaikai neišdarinėdavo komedijų prekybos centruose, nes…prekybos centrų nebuvo. Jie nestaugdavo išjungus televizorių, nes televizijos nebuvo. (…) Nebuvo nei tiek daug pasirinkimo galimybių, nei progų ką nors ypač pamėgti.“

Knygos apibendrinime pateikiamos puikios iliustracijos su prierašais: Kad jis greičiau gimtų. Kad jis greičiau imtų miegoti naktį. Kad jis greičiau pradėtų vaikščioti. Kad jis greičiau pradėtų lankyti darželį. Kad jis greičiau būtų savarankiškas. Kad jis greičiau įsigytų savo butą.Galiausiai – Namai visiškai tušti. Kaip greitai prabėgo laikas…

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 10.